Devyni iš dešimties moterų viešajame tualete daro tą patį — pakimba virš klozeto sėdynės ir bando neliesti paviršiaus. Atrodo higieniška. Atrodo protinga. Bet gydytojai sako — būtent šis įprotis sukelia daugiau problemų nei pati sėdynė. Ir tikrasis pavojus tualete slypi visai ne ten, kur daugelis galvoja.
Tupėjimas — ne higiena, o papildoma rizika
Pakibti virš sėdynės atrodo kaip saugus pasirinkimas. Bet iš tiesų ši poza apkrauna dubens raumenis, sutrikdo laikyseną ir neleidžia visiškai ištuštinti šlapimo pūslės.
Rezultatas — didesnis taškymasis ant aplinkinių paviršių, didesnis kontaktas su bakterijomis nei sėdint, ir ilgainiui — dubens dugno raumenų nuovargis, kuris gali sukelti rimtesnių problemų.
„Paradoksas — bandydamos apsisaugoti, moterys sukuria daugiau nešvarumų nei būtų sėdėdamos,” — paaiškino vienas bendrosios praktikos gydytojas. — „Sėdint šlapimo pūslė išsituština pilnai, taškymasis minimalus, o kūnas atsipalaidavęs. Tupint — viskas atvirkščiai.”
Sėdynės uždangalas iš vienkartinio popieriaus gali suteikti psichologinės ramybės — bet medicininiu požiūriu jis beveik nieko nekeičia. Tikroji nauda — ne barjeras tarp odos ir plastiko, o stabili, atsipalaidavusi sėdėjimo pozicija.
Sėdynė — ne didžiausias priešas
Čia slypi tikroji staigmena. Tualeto sėdynė paprastai nėra vienas iš didžiausios užsikrėtimo rizikos paviršių. Tyrimai rodo, kad dauguma ant jos randamų mikrobų kilę iš odos arba aplinkos ir prastai išgyvena ant sausų, neporėtų paviršių.
Nepažeista oda — veiksminga kliūtis daugumai šių organizmų. Trumpas kontaktas su sėdyne sveikam žmogui vargu ar sukels infekciją. Tam reikėtų atviros žaizdos ir ilgo tiesioginio kontakto su konkrečiu patogenu — tai itin mažai tikėtinas scenarijus.
Tikrai pavojingi paviršiai — kiti. Durų rankenos. Vandens nuleidimo svirtys. Čiaupo rankenėlės. Kabinos skląstis. Būtent šiuos paviršius liečiame rankomis, ir būtent per rankas bakterijos keliauja toliau — į burną, akis, maistą.
„Žmonės nerimauja dėl sėdynės, bet ramiai liečia durų rankeną ir po to valgą sumuštinį,” — pridūrė gydytojas. — „Prioritetai apversti.”
Ką iš tiesų daryti viešajame tualete
Praktinė rutina paprasta ir nereikalauja jokių ypatingų priemonių. Pirmiausia — apžiūrėti sėdynę. Jei matoma drėgmė — nuvalyti tualetu popieriumi. Prireikus — uždėti vienkartinį įklotą. Tada ramiai atsisėsti.
Po naudojimo — nuleisti vandenį uždengus dangtį, jei toks yra. Tai sumažina aerozolinį purškimą, kuris pakelia bakterijas į orą.
Ir svarbiausia — plauti rankas su muilu bent dvidešimt sekundžių. Kruopščiai nusausinti. Ir svarbiausia — plauti rankas su muilu bent dvidešimt sekundžių. Ne tik paliesti vandenį — o tikrai plauti, su muilu, tarp pirštų, po nagais. Kruopščiai nusausinti. Drėgnos rankos pernešti bakterijas lengviau nei sausos.
Išėjimo durų rankeną liesti popieriniu rankšluosčiu, jei įmanoma. Telefoną, kurį laikėte kabinoje, nuvalyti — jis dažnai būna nešvaresnis nei pati sėdynė.
Ne paviršius pavojingas — o rankos
Visa higienos logika viešajame tualete sukasi apie vieną tašką: rankas. Ne sėdynę, ne orą, ne grindis. Rankas, kurios liečia viską, ir bakterijas, kurios per jas keliauja ten, kur neturėtų patekti.
Dvidešimt sekundžių su muilu. Tiek kartais užtenka, kad iš viešojo tualeto išeitum saugesnis nei įėjai. O tupėjimas virš klozeto — galima palikti praeityje.
