Pjoviau senas vynuoges nuo pergolės ir galvojau — kas čia dabar augs. Pergolė atrodė tuščia. Nudėvėta. Lyg skeletas be odos. Tada Birutė, sodininkė iš Marijampolės, atsiuntė nuotrauką savo kiemo. Alyvinės kekės kabėjo nuo stogo kaip gyvos užuolaidos. Stiebai susipynę virš suoliuko. Po jais — kavos puodelis ir knyga. „Tai visterija,” parašė. „Trečias sezonas. Ir kiekvienais metais vis gražiau.”
Kodėl verta rinktis visteriją
Šis daugiametis vijoklis auga lėtai, bet atlygina kantrybę. Pirmaisiais metais — kuklūs stiebai. Antraisiais — pirmosios kekės. Trečiaisiais — žydėjimas, kuris atima žadą. Ilgos, krentančios alyvinio, balto ar rausvo atspalvio žiedų girliandos. Kvapas, jaučiamas iš kelių metrų.
„Pirmą kartą pamačiau ir pagalvojau — čia ne Lietuva,” atsiduso Birutė. „Bet ji puikiai auga mūsų klimate. Reikia tik žinoti, kur sodinti ir kaip genėti.”
Be grožio — praktinė nauda. Visterija sukuria tankų pavėsį. Pergolė po ja tampa vėsia poilsio vieta. Tvora — elegantišku ekranu. Nusidėvėjusi siena — gyvu gobelenu.
Kaip sodinti teisingai
Vieta — saulėta. Dirva — gerai drenuota. Atrama — tvirta. Pergolė, arka arba treliažas turi atlaikyti nemažą svorį, nes suaugusi visterija yra sunki.
Birutė pataria sodinti pavasarį. Šaknis įleisti giliai. Jauną stiebą švelniai nukreipti prie atramos ir laisvai pririšti. „Neveržkite,” paaiškino. „Ji pati ras kelią. Tiesiog parodykite kryptį.”
Per kelerius metus stiebai susipina ir sukuria gyvą architektūrą. Paprasta pergolė tampa kambariu po atviru dangumi.
Genėjimo paslaptis
Štai kur daugelis suklysta. Visterija be genėjimo auga laukiniai — daug lapų, mažai žiedų. Birutė genėja du kartus per metus. Žiemą — ilgas vyteles sutrumpina iki dviejų trijų pumpurų. Vasarą — naujus ūglius kerpa atgal.
„Tai kaip kirpimas,” pasakė su šypsena. „Kuo dažniau kerpate — tuo gražiau atrodo. Visa energija eina į žiedus, ne į laukinius ūglius.”
Rezultatas — sunkesnės, gausesnės kekės. Kiekvienais metais vis daugiau.
Kur panaudoti sode
Pergolės. Arkos. Terasos. Senos tvoros. Birutė augina visteriją šalia pavėsinės — ji sukuria vėsų, nuo vėjo apsaugotą kampelį, kuriame malonu sėdėti net karščiausią dieną.
O kas, jei visterija netinka? Panašų efektą duoda raganė su žvaigždiškais žiedais, sausmedis su saldžiu aromatu ar vijoklinės rožės su sluoksniuotais žiedlapiais. Kiekvienas vijoklis turi savo charakterį. Bet visterija — karalienė.
„Mano mama sakydavo — gerą sodą pažinsi ne iš gėlių lysvių, o iš to, kas auga ant tvorų,” prisiminė Birutė. „Dabar suprantu, ką ji turėjo omenyje.”
