Pirmas instinktas — purškiklis iš parduotuvės. Nupurkšti, kur mato, ir tikėtis, kad daugiau nepasirodys. Taip dariau tris kartus. Purškiklis smirdėjo visą savaitę, o skruzdėlės grįžo kiekvieną rytą — tarsi nieko nebūtų buvę.

— Tu naikini darbininkes, bet kolonija lieka, — paaiškino kaimynė, kuri su skruzdėlėmis kovojo jau prieš mane. — Reikia, kad jos pačios nuneštu nuodą namo.

Skambėjo keistai. Bet veikė.

Boro rūgšties masalas

Receptas paprastas: pusė arbatinio šaukštelio boro rūgšties, arbatinis šaukštelis sausųjų mielių ir šaukštelis medaus, uogienės arba sirupo. Sumaišyti iki pastos, užtepti ant kartono gabaliuko ir padėti ten, kur skruzdėlės vaikšto aktyviausiai — prie grindjuosčių, po kriaukle, palei vonios kampą.

Boro rūgšties miltelių galima rasti ūkio prekių parduotuvėse, pavyzdžiui, „Senukuose” — kainuoja kelis eurus. Sausosios mielės ir medus — iš virtuvės. Visas masalas kainuoja mažiau nei vienas cheminis purškiklis.

Esmė ta, kad boro rūgštis veikia lėtai. Skruzdėlė suėda masalą, nemiršta iš karto, grįžta į lizdą ir dalija kolonijai — perams, karalienei, kitoms darbininkėms. Per kelias dienas nuodas pasiekia visą struktūrą iš vidaus.

— Pirmą dieną atrodo, kad skruzdėlių net padaugėjo, — perspėjo kaimynė. — Nesigąsdink. Tai geras ženklas — reiškia, kad masalas veikia ir jos jį neša.

Takų ardymas tuo pačiu metu

Kol masalas daro savo darbą, takus galima trikdyti papildomai. Actas, praskiestas vandeniu, arba citrinų sultys — tiesiai ant paviršių, kur skruzdėlės juda. Rūgštis suardo feromonų pėdsakus, kuriais jos orientuojasi, ir be tų pėdsakų skruzdėlė pasimeta.

Česnakas veikia kitaip — sutraiškyta skiltelė, įtrinta į grindjuostę ar palangės kraštą, maskuoja orientacinius signalus ir stumia skruzdėles šalin.

Vienas niuansas: actas ir citrina išgaruoja greitai. Kartoti reikia po kiekvieno valymo, kitaip takai atsistato per kelias valandas. Tai ne vienkartinis veiksmas, o papildoma rutina, kol masalas sunaikins lizdą.

Jei boro rūgšties po ranka nėra

Kepimo soda, sumaišyta su šaukšteliu cukraus ir lašu vandens, veikia panašiu principu — skruzdėlės neša mišinį į lizdą, soda sutrikdo virškinimą. Efektas lėtesnis, bet kaip laikinas sprendimas — tinka, kol nueisi iki parduotuvės.

— Ir kiek laiko užtrunka, kol visai dingsta? — paklausiau kaimynės po kelių dienų.

— Savaitę, gal dvi. Priklauso nuo kolonijos dydžio. Bet po to — ramybė, — atsakė ji.

Kad daugiau negrįžtų

Kai kolonija sunaikinta, lieka vienas darbas — uždaryti jiems duris.

Plyšiai prie grindjuosčių, tarpai aplink vamzdžius, neužsandarinti langų kraštai — visa tai užtaisoma silikonu arba sandarinimo juostomis. Maisto likučiai valomi kasdien. Saldūs išsiliejimai — iš karto, ne „paskui”. Šiukšliadėžė — visada uždaryta.

Skruzdėlės neieško namų. Jos ieško maisto. Kai jo neranda ir keliai uždaryti — paprasčiausiai neateis. Po dviejų savaičių virtuvėje nebebuvo nė vienos. Ir to cheminio kvapo — irgi.