Kas, jei senėjimas nėra neišvengiamas? Kas, jei gamtoje jau egzistuoja mechanizmas, kuris leidžia gyvūnui gyventi dešimtmečius ilgiau, nei turėtų pagal savo dydį? Ir kas, jei tą mechanizmą galima perkėlti iš vienos rūšies į kitą? Mokslininkai rado geną, kuris visa tai daro. Tik jis priklauso ne žmogui — o mažam, raukšlėtam graužikui, gyvenančiam po žeme.
Gyvūnas, kuris beveik nesensta
Plikoji kurmrausė — nedidelis, po žeme gyvenantis graužikas — gyvena iki trisdešimties metų. Palyginimui — pelė, panašaus dydžio gyvūnas, gyvena dvejus–trejus. Kurmrausė beveik neserga vėžiu. Jos audiniai išlieka elastingi, ląstelės atsinaujina efektyviau, o senėjimo požymiai atsiranda nepalyginamai lėčiau nei bet kurio kito tokio dydžio žinduolio.
„Kai pirmą kartą perskaičiau apie šį gyvūną — pamaniau, kad tai juokas,” prisipažino vienas skaitytojas mokslo forume. „Trisdešimt metų graužikui? Tai kaip žmogui nugyventi keturis šimtus.”
Pasirodo, paslaptis slypi vienoje molekulėje — didelės molekulinės masės hialurono rūgštyje, arba HMW-HA. Kurmrausės organizmas jos gamina neįprastai daug — kur kas daugiau nei bet kuris kitas žinomas žinduolis. Ši medžiaga saugo audinius, palaiko ląstelių komunikaciją ir riboja žalą, kuri paprastai kaupiasi senstant. Ji veikia kaip biologinis skydas, neleidžiantis audiniams degraduoti taip greitai, kaip diktuoja laikas.
Ką mokslininkai padarė su pelėmis
Tyrėjai iš kurmrausės paėmė geną, atsakingą už šios apsauginės molekulės gamybą, ir perkėlė jį į peles. Rezultatai nustebino net pačius mokslininkus.
Modifikuotos pelės gyveno vidutiniškai keturiais procentais ilgiau. Tai skamba kukliai — bet keturi procentai pelės gyvenimo atitinka kelis papildomus žmogaus gyvenimo metus. Be to, pelės parodė stipresnę apsaugą nuo navikų, mažesnį audinių uždegimą ir geresnį žarnyno imunitetą. Jų audiniai buvo elastingesni, o atsistatymas po pažeidimų — greitesnis nei kontrolinėje grupėje.
„Tai ne vaistas nuo senėjimo,” paaiškino vienas iš tyrėjų. „Bet tai įrodymas, kad vienos rūšies išlikimo strategija gali veikti kitoje.”
Ar tai veiks žmonėms
Žmonių organizmas jau gamina hialurono rūgštį — ji yra odoje, sąnariuose, akyse. Bet su amžiumi jos kiekis nuosekliai mažėja, o tai susiję su audinių sausėjimu, standumo didėjimu, uždegimo stiprėjimu ir lėtesniu atsistatymu po traumų ar ligų.
Idėja paprasta — jei pavyktų sulėtinti hialurono rūgšties skilimą arba padidinti jos gamybą, būtų galima palaikyti audinius ilgiau funkcionuojančius ir atsparius senėjimo poveikiui. Mokslininkai jau tiria junginius, kurie slopina šios molekulės irimą — pirmieji bandymai vyksta laboratorijose.
Bet žmogaus biologija sudėtingesnė nei pelės. Tai, kas veikia laboratorijoje, ne visada veikia klinikoje. Dozavimas, pristatymo būdas, šalutinis poveikis — visa tai dar turi būti ištirta.
Kodėl tai svarbu jau dabar
Šis atradimas nesako, kad rytoj gyvensime šimtą trisdešimt metų. Jis sako ką kita — kad senėjimas nėra fiksuotas procesas. Kad gamta jau turi mechanizmus, kurie leidžia vienam organizmui išlaikyti audinių kokybę kur kas ilgiau nei kitam. Ir kad mokslininkai pagaliau supranta, kaip tie mechanizmai veikia — ne teoriškai, o molekuliniu lygiu.
Kelias nuo kurmrausės iki žmogaus dar ilgas. Bet jis jau prasidėjo. Ir tai — ne fantazija. Tai mokslas.
