Sėdėjau pas gydytoją proktologą Tomą dėl pasikartojančių hemorojų. Trečias kartas per dvejus metus, ir vis labiau skausminga. Užpildžiau formą, atsisėdau, atsakiau į keletą įprastų klausimų apie mitybą, sportą, paveldimumą.
Tada Tomas uždavė klausimą, kurio nesitikėjau iš proktologo:
„Pasakykite, kuo valotės po tuštinimosi?”
Atsakiau – tualetiniu popieriumi, kaip ir visi.
„Štai ir atsakymas. Tris kartus per metus pas mane sėdite dėl tos pačios priežasties. Ir mes visada kalbame apie kremus, dietą, nervus. Bet niekas neklausia paprasčiausio – kaip valotės. O atsakymas – ten.”
Pažiūrėjau į jį, manydamas, kad juokauja. Nejuokavo.
Pirmas smūgis: kodėl popierius žaloja
Tomas paaiškino paprastai. Tualetinis popierius – sausa, šiurkšti medžiaga. Trinti ja per jautrią odos vietą kelis kartus per dieną – tas pats, kas kasdien braukti švitriniu popieriumi per riešą. Mikroskopinės įplėšos, dirginimas, lėtinė trauma.
„Kiekvienas trynimas palieka mažytę žaizdelę. Per metus jų susikaupia tūkstančiai. Oda nesuspėja regeneruotis. Taip prasideda pirmieji uždegimai, hemorojai, lėtinis perštėjimas.”
Tris dešimtmečius trinau sausą popierių prieš jautrią vietą, kelis kartus per dieną, kaip ir visa Lietuva. Niekada nesusimąsčiau, ką tai reiškia odai. Niekas to klausimo neiškėlė – nei vaikystėje, nei mokykloje, nei iki šio vizito.
Antras smūgis: bakterijos, apie kurias niekas nekalba
Tomas papasakojo apie japonų universiteto tyrimą. Tų, kurie naudoja bidetą, ant rankų randama septynis–dešimt kartų mažiau bakterijų nei tų, kurie valosi popieriumi. Skirtumas reikšmingas, ne paklaida.
„Sausu popieriumi tu ne tiek valai, kiek perkeli”, – ramiai pridūrė. „Bakterijos lieka odoje, nuo odos pereina ant pirštų, nuo pirštų – ant durų rankenų, prie maisto, ant veido. Vandeniu jos nuplaunamos. Popieriumi – pasiskirsto po visus namus.”
Pagalvojau apie kiekvieną kartą, kai tualete nusiplaunu rankas. Rankose lieka tai, ko vanduo nebenuplauna.
Trečias smūgis: hemorojų prevencija
„Žmonėms, linkusiems į hemorojus – kaip jūs – sausas popieriaus naudojimas yra tarsi ant atviros žaizdos berti druskos. Vandens valymas tą skausmą pašalina iškart. Plovimas vandeniu sumažina hemorojų atsiradimo riziką maždaug per pusę.”
Tomas pasakė vieną sakinį, kuris man liko kabėti galvoje:
„Likęs pasaulis jau perėjo prie kitokio būdo. Lietuva dar trina sausą popierių.”
Ką padariau po vizito
Iš pat klinikos užvažiavau į statybinių prekių parduotuvę ir nusipirkau bidetą-priedą prie unitazo – maždaug šimtas eurų. Sumontavau pats per dvidešimt minučių, naudodamas tik atsuktuvą ir plokščią raktą. Žmona iš pradžių abejojo: „Tikrai mums to reikia? Lietuvoje niekas to nenaudoja.” Po savaitės pati prisipažino: „Kaip aš galėjau gyventi be šito?”
Po trijų mėnesių grįžau pas Tomą reguliariam patikrinimui. Pažiūrėjo, palaukė ir tyliai nustebo: „Stiprus pagerėjimas. Pirmas kartas per dvejus metus, kai neturite aktyvaus uždegimo.”
Sesuo paskambino, kai papasakojau visą istoriją. Jos vyras nuvažiavo į parduotuvę tą patį vakarą. Po dviejų savaičių parašė: „Sutuoktinis sako, kad daugiau nesutiks gyventi be šito daikto. Aš irgi.”
Šimtas eurų. Dvidešimt minučių darbo. Tris dešimtmečius klydau.
Lietuva vis dar trina sausą popierių. Aš – nebe.
