Kai buvau vaikas, tėvas po kiekvieno malkų pjovimo sugrėbdavo pjuvenas į maišą ir nešdavo prie konteinerio. Taip dariau ir aš – aštuonerius metus. Kiekvieną rudenį susirinkdavo trys, keturi maišai šviežių pjuvenų, ir visi keliaudavo į atliekas. Net mintis nekilo, kad tai galėtų būti naudinga.
Viskas pasikeitė, kai praėjusį pavasarį užėjau pas sodininką Joną, kuris savo sklypą Žemaitijoje prižiūri jau per trisdešimt metų. Jo daržas atrodė kitaip nei visų – žemė buvo tamsi, puriai, kvepėjo mišku. Pomidorai stovėjo kaip ant parodos. Paklausiau, kuo tręšia. Jonas nusijuokė: „Tuo pačiu, ką tu išmeti kas rudenį.”
Nepatikėjau. Pjuvenos – trąša? Jonas pamatė mano veidą ir pasakė: „Sėsk, paaiškinsiu. Tik ne taip, kaip tu galvoji.”
Kodėl šviežios pjuvenos griauna, o ne gerina
„Nemesk šviežių tiesiai į lysvę,” – perspėjo Jonas iškart. Paaiškino, kad šviežios pjuvenos, skaidydamosi dirvoje, suryja azotą – tą patį, kurio augalams labiausiai reikia. Vietoj tręšimo gauni priešingą efektą: lapai gelsta, augalai stovi vietoje.
Jonas parodė paprastą triuką atskirti: „Gelsvos – šviežios, nemesk. Šviesiai rudos – pusiau suirusios. Tamsiai rudos, trupančios pirštais – štai tada dėk drąsiai.” Natūraliai šis procesas trunka metus arba ilgiau. Bet Jonas to nelaukdavo.
Statinė, karbamidas ir dvi savaitės
Jo metodas buvo toks paprastas, kad iš pradžių nepatikėjau. Plastikinė statinė su dangčiu, vanduo, kilogramas karbamido ir pjuvenos – viskas. „Pripili statinę iki pusės vandens, ištirpini karbamidą, tada beri pjuvenas, kol prisigeria. Uždari dangtį ir palauki,” – paaiškino Jonas.
Paklausiau, kiek laukti. „Dvi savaitės. Kas porą dienų pamaišai – ir viskas. Po dviejų savaičių turėsi rusvą, trupančią masę, kurią gali dėti tiesiai į lysvę.” Karbamidas kompensuoja azoto trūkumą, o šiluma po dangčiu pagreitina skaidymąsi kelis kartus. Iš vienos statinės Jonas gauna maždaug keturis kibirus gatavos organinės trąšos – to pakanka kelioms lysvėms.
Kas neturi statinės – Jonas parodė ir kitą būdą. Paskleidžia pjuvenas ant plastikinio lakšto, beria karbamidą sluoksniais, drėkina vandeniu ir uždengia plėvele. „Efektas tas pats – tik reikia laistydavau kas porą dienų ir kartą per savaitę apversti šakėmis,” – pasakė jis. Svarbu, kad krūva būtų ne per plona – bent 30–40 centimetrų aukščio, kitaip nesukaups pakankamai šilumos. Pridūrė, kad temperatūra turi būti bent 25 °C – kitaip mikrobai dirba per lėtai ir procesas užtrunka ne dvi savaites, o mėnesį.
Kai pridėjau mėšlo – rezultatas atėjo dar greičiau
Trečią kartą pabandžiau Jonas patartu būdu: sluoksniavau pjuvenas su vištienos mėšlu ir žolės atraižomis. Kas 15–20 centimetrų – naujas sluoksnis. Tarp jų dėjau stambesnių šakų, kad oras praeitų. Laistydavau kas 2–3 savaites, versdavau šakėmis kas savaitę.
Po keturių savaičių turėjau gatavą kompostą – tamsų, purų, be jokio pjuvenų kvapo. Sesuo Vilma, kuri sodina braškes, pabandė jį savo lysvėse – po mėnesio sakė, kad tokių lapų jos braškės neturėjo niekada. „Žemė visai kitokia – minkšta, drėgna, sliekai atsirado,” – pasakojo ji nustebusi.
Dabar kiekvieną rudenį pjuvenas dedu į statinę, o ne į maišą. Jei ir jūs jas vis dar išmetate – pabandykite vieną kartą Jono metodu. Po dviejų savaičių suprasite, kodėl jis iš manęs juokėsi.
