Glostiau katę ant sofos, kai ji staiga iškišo nagus – aštrius kaip adatos – ir vėl juos paslėpė per sekundę.
Šuo, gulėjęs šalia, krapštė nagais parketą jau visą vakarą. Jo nagai – nuolat lauke, nublukę, atšipę nuo asfalto. Pagalvojau: kodėl taip? Vienas gyvūnas slepia, kitas ne. Ir tai – ne atsitiktinumas.
Veterinaras Mindaugas Ramašauskas, su kuriuo kalbėjau kitą dieną, pradėjo nuo to, ko nesitikėjau: „Tai ne apie nagus. Tai apie tai, kaip jie medžiojo prieš tūkstančius metų.”
Katė – vieniša pasalininkė
Mindaugas paaiškino: katės laukinėje gamtoje medžioja vienos. Tūno, sėlina, laukia – ir tada vienu šuoliu sugriebią grobį. Tam reikia nagų, kurie būtų tokie aštrūs, kad pirmą kartą suveiktų tobulai – antros galimybės nėra.
„Todėl gamta sukūrė mechanizmą, kuris tuos nagus saugo,” – sakė jis. – „Kai katė vaikšto, nagai įtraukti į letenas – jų neliečia nei žemė, nei asfaltas, nei nieko. Jie neatšimpa.” Kad nagai iššoktų, katė turi sąmoningai įtempti raumenis. Kitaip jie pasislėpę – kaip peilis kišenėje.
Dėl to katės nagai visada aštrūs. Dėl to jos taip gerai lipa medžiais. Ir dėl to jūsų ranka po žaidimo kartais atrodo kaip po susitikimo su skustuvų rinkiniu.
Šuo – maratonininkas, ne snaiperis
Su šunimis – visiškai kita istorija. „Šunų protėviai medžiojo būriais,” – aiškino Mindaugas. – „Jie ne tūnojo ir laukė – jie vijosi. Ilgai, kantriai, per laukus ir miškus, kol grobis pavargdavo.”
Tokiai medžioklei reikia ne aštrių nagų, o gero sukibimo su žeme. Nagai, kurie visą laiką liečia paviršių, veikia kaip bėgimo batelių dygliukai – padeda stabdyti, suktis, nepaslysti posūkiuose.
„Šuniui nereikia griebti grobio viena letena – tam yra visa gauja,” – sakė veterinaras. – „O nagų aštrumas jam visiškai nesvarbus. Svarbu, kad jie būtų tvirti ir laikytų ant bet kokio paviršiaus.”
Todėl šuns nagai nuolat lauke, nuolat trinasi ir natūraliai nusidėvi. Ir tai yra norma – ne problema.
Gepardas, kuris sugriovė visas taisykles
Mindaugas pabaigoje pridėjo faktą, kuris viską apvertė: „Yra viena katė, kuri elgiasi kaip šuo – bent jau kalbant apie nagus.”
Gepardas. Vienintelė laukinė katė, kurios nagai pusiau iškišti visą laiką. Priežastis – jis nemedžioja iš pasalų. Jis vejasi grobį atviru greičiu, iki šimto dvidešimties kilometrų per valandą. Ir tam jam reikia to paties, ko šuniui – sukibimo su žeme.
„Gepardas – tai katė, kuri pasirinko šuns strategiją,” – šypsojosi Mindaugas. – „Ir jo nagai tai įrodo.”
Dabar kiekvieną kartą, kai katė iškiša nagus ar šuo krapšto grindis, žinau – tai ne įprotis. Tai tūkstančių metų evoliucijos rezultatas.
