Atsistojau nuo stalo — šuo atsistojo kartu. Nuėjau į virtuvę — jis paskui. Grįžau į kambarį — jis jau ten, prie durų, laukia. Draugė nusijuokė ir pasakė: „Jis tave seka kaip šešėlis. Ar jis visada toks?”
Visada. Bet priežastis, kodėl kai kurios veislės tai daro, nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl jie seka
Šunys, kurie seka šeimininką iš kambario į kambarį, daro tai ne vien iš meilės. Tai instinktas — giliai įaugęs poreikis būti šalia, stebėti, reaguoti. Jie stebi nuotaiką, laikyseną, judėjimą. Pastebi, kai kažkas pasikeičia — net jei pats šeimininkas to dar nesuvokia.
Penkios veislės, kurios tai daro intensyviausiai: labradorai, borderkoliai, vokiečių aviganiai, australų aviganiai ir papiljonai. Kiekviena — dėl skirtingų priežasčių.
Labradoras seka, nes jam nejauku vienam. Borderkolis — nes stebi ir analizuoja. Vokiečių aviganis — nes jaučia tai kaip pareigą. Australų aviganis — nes kiekviena buities užduotis jam atrodo kaip komandinis darbas. Papiljonas — nes jo mažame kūne telpa milžiniškas dėmesys.
Labradoras — švelnus šešėlis
Labradoras yra klasikinis „velcro šuo”. Jis laikosi arti ne todėl, kad saugo, o todėl, kad jam tiesiog reikia būti šalia žmogaus. Vienatvė jam nepatogi — ne dėl baimės, o dėl charakterio, kuris buvo formuojamas šimtmečius dirbant greta žmonių.
Namie jis gali valandą gulėti po kėde, paskui persikelti prie sofos, paskui — prie durų, kai šeimininkas eina į kitą kambarį. Tyliai. Be reikalavimų. Be lojimo ar reikalavimų dėmesio. Tiesiog — šalia.
„Mano labradoras seka mane net į vonią,” atsiduso pašnekovė. „Sėdi prie durų ir laukia. Jei uždarau — verkšlena. Tai ne šuo, tai antrasis šešėlis.”
Borderkolis ir vokiečių aviganis — budėtojai
Borderkolis seka kitaip nei labradoras. Jis ne šiaip būna šalia — jis stebi. Analizuoja. Jo aštrus protas fiksuoja kiekvieną judėsį, kiekvieną kasdienę rutiną, kiekvieną nuotaikos pokytį. Jis žino, kada šeimininkas kelsis, kada eis lauk, kada ims raktus — kartais greičiau nei pats šeimininkas tai suvokia.
Vokiečių aviganis prideda prie to ištikimybę ir apsaugos instinktą. Jis juda iš kambario į kambarį ne iš neramumo, o iš atsidavimo — jam atrodo, kad tai jo pareiga. Ir iš dalies — taip ir yra, nes ši veislė šimtmečius buvo selekcionuojama būtent tam.
Abu — protingi, pastabūs, reikalaujantys užduočių. Be darbo jie tampa neramūs ir pradeda sekti dar intensyviau.
Australų aviganis ir papiljonas — komanda ir dėmesys
Australų aviganis kiekvieną buities darbą paverčia bendru projektu. Skalbimas, gaminimas, sodo darbai — jam viskas yra komandinis žaidimas, kuriame jis turi savo vietą.
Papiljonas — mažiausias iš penkių, bet dėmesio jam netrūksta. Greitos reakcijos, gyvas žvilgsnis ir nuolatinis buvimas šalia daro jį ne pasyviu kompanionu, o aktyviu stebėtoju, kuris visada žino, kas vyksta namuose.
Sena taisyklė sako — šuo, kuris seka, yra šuo, kuris pasitiki. Ir gal tai yra paprasčiausias atsakymas, kodėl tos penkios veislės niekada nepalieka savo žmogaus vieno. Ne todėl, kad negali. Ne todėl, kad bijo. O todėl, kad nenori.
