„Nežinau, ką tu ten maišai, bet vištos deda kaip pamišusios.”
Tokį žinutę gavo iš kaimynės ta, kuri pirmą kartą išbandė keturių dienų mielių pašarą. Receptas atrodė per paprastas, kad veiktų. Pakelis sausų mielių, šiltas vanduo, grūdai, naktis fermentacijai. Ir keturios dienos iš eilės — po porciją kiekvienai vištai.
Po savaitės kiaušinių padaugėjo. Lukštai tapo tvirtesni. Trynis — ryškesnis.
Bet ar tikrai taip paprasta?
Kodėl pašaras lemia viską
Višta yra maža gamybos sistema. Ji paima tai, ką gauna, ir paverčia kiaušiniu. Jei pašaras skurdus — kiaušinis bus mažas, lukštas plonas, dėjimo ritmas nereguliariai svyruos.
Net genetiškai stipri dedeklė negali peršokti mitybos ribos. „Aš galvodavau, kad veislė svarbiausia,” prisipažino viena paukštininkė. „Bet kai pakeitėme pašarą — tos pačios vištos pradėjo dėti kitaip.”
Maistinių medžiagų tankis, amino rūgščių pusiausvyra, mineralai — visa tai formuoja ne tik kiekį, bet ir kokybę. Lukšto tvirtumas priklauso nuo kalcio. Trynio spalva — nuo karotinoidų žaliuosiuose pašaruose. Dėjimo pastovumas — nuo bendros mitybos harmonijos. Kai kas nors trūksta — višta pirmiausia sumažina dėjimą, o tik paskui rodo kitus požymius.
Mielių košė — kaip paruošti teisingai
Pakelis sausų mielių ištirpinamas 300 g šilto vandens. Ne karšto — per aukšta temperatūra užmuša mieles dar prieš joms pradedant dirbti.
Mišinys paliekamas fermentuotis šiltoje vietoje 24 valandas. Tada įpilama 3 litrai vandens ir suberiami grūdai, sėlenos arba mišrus pašaras. Viskas paliekama per naktį.
Rezultatas turėtų būti drėgna košė. Ne skysta tyrė. Ne sausa masė. Košė, kurią višta noriai lesa ir lengvai virškina.
Jei atsirado rūgštus kvapas ar pelėsis — mišinys netinkamas. Ruoškite iš naujo.
Keturios dienos — ne daugiau
Košė duodama kartą per dieną, keturias dienas iš eilės. Porcija turi būti tokia, kad vištos suėstų viską per vieną šėrimą — likučiai rūgsta ir tampa kenksmingi.
Prieš duodant mielių košę — ėdžias išvalykite. Sausą pašarą trumpam sulaikykite, kad paukščiai būtų alkani ir suėstų viską. Vanduo — visada prieinamas.
„Aš pirmą kartą per daug paruošiau,” papasakojo paukštininkė. „Pusė liko ėdžiose. Kitą rytą jau smirdėjo. Nuo to karto matuoju tiksliai.”
Po ketvirtos dienos — grįžtama prie įprasto raciono. Mielių pašaras yra pastūmėjimas, ne nuolatinė dieta.
Kai tikrovė sudėtingesnė
Pastebimi pokyčiai atsiranda maždaug per savaitę po mielių kurso. Bet čia svarbu sąžiningumas — mielės nėra stebuklas.
Jos pagerina virškinamumą ir maisto medžiagų įsisavinimą. Bet jei bazinis racionas skurdus, vanduo nešvarus, o vištidėje stresas — efektas bus minimalus. Mielės papildo gerą mitybą, bet nekompensuoja blogos. Jos neišgydys sergančio paukščio ir nepavers silpnos veislės rekordo laužytoja.
Jei vištos šeriasi, serga ar patiria karštį — reakcija bus lėtesnė ir silpnesnė. Todėl pirmiausia — bazinis racionas, švarus vanduo, normali temperatūra. Ir tik tada — mielių košė kaip papildomas impulsas.
Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai mielių košė papildo įvairų racioną: grūdus, žalumynus, šakniavaisius ir patikimą kombinuotąjį pašarą.
Patikrinkite patys: keturios dienos, vienas pakelis mielių ir kibiras — to pakanka suprasti, ar jūsų pulkas reaguoja. Jei po savaitės kiaušinių padaugėja ir lukštai tvirtesni — atsakymas aiškus.
