Kai pirmą kartą įsigijau katę, dariau viską „teisingai” – bent jau taip maniau. Išeidamas į darbą palikdavau įjungtą šviesą svetainėje, nes galvojau, kad tamsoje jai bus baisu. Kartais net palikdavau televizorių, kad būtų „kompanija”. Ir taip – kiekvieną dieną, kelis mėnesius.

Kol anyta, kuri dirba veterinare, vieną vakarą paklausė: „Kodėl šviesa dega, kai išeini?” Atsakiau, kad dėl katės. Ji pažiūrėjo į mane taip, kaip žiūri į pacientą, kuris sako kažką kvailą, ir pasakė vieną sakinį, kuris viską pakeitė.

Kaip dariau anksčiau

Kiekvieną rytą – šviesa svetainėje, kartais ir virtuvėje. Elektros sąskaita didėjo, bet galvojau – katės gerovė svarbiau. Juk tamsa turi būti nemaloni, ar ne? Žmogui – taip. Bet katei, pasirodo, viskas atvirkščiai. Ir aš tai supratau tik tada, kai anyta paaiškino dalykus, kuriuos turėjau sužinoti prieš įsigydamas gyvūną.

Anyta paaiškino: „Katės yra prieblandos gyvūnai. Jų akys pritaikytos veikti silpname apšvietime – mėnesienos, gatvės žibinto, net mažiausio šviesos šaltinio pakanka, kad matytų viską aplinkui. Tamsa joms nėra grėsmė – tai natūrali būsena, kurioje jų protėviai ilsėdavosi tūkstančius metų.” Ji pridūrė, kad nuolat deganti šviesa gali net trikdyti katės poilsio ritmą – ji ilgiau lieka budri, mažiau giliai miega ir pakoreguoja savo prausimosi bei žaidimo laiką.

Kitaip tariant – aš ne tik švaisčiau elektrą, bet dar ir trukdžiau katei normaliai ilsėtis.

Kaip darau dabar

Dabar išeidamas tiesiog išjungiu viską. Šviesa nedega, televizorius neveikia. Užtat pasirūpinu tuo, kas katei iš tikrųjų svarbu: šviežias vanduo, pilna maisto lėkštė, švari kraiko dėžė, pažįstama guolio vieta ir keli žaislai, kuriuos ji gali pastumdyti, kai nuobodu.

Anyta sakė, kad katę labiausiai ramina ne šviesa, o pastovumas. „Jei kasdien viskas toje pačioje vietoje – vanduo, maistas, guolis, kraiko dėžė – katė jaučiasi saugiai. Jai nereikia lempos, kad žinotų, kur yra namai. Ji tai žino iš kvapo ir rutinos.”

Jei kas nors labai nori – maža naktinė lemputė koridoriuje tinka. Ji suteikia tiek šviesos, kiek žmogui reikia neužkliūti už baldų grįžus namo vėlai, bet neapšviečia viso kambario ir netrikdo katės ritmo. Kainuoja centus per mėnesį.

Mano elektros sąskaita sumažėjo pastebimais eurais per mėnesį. Katė miego tiek pat, bet giliau – ryte ji atrodo ilsėjusis, o ne irzli. Ji naktį ramiai vaikšto po butą, žaidžia su kamuoliuku ir naudojasi savo guoliu – viskas be jokios šviesos. Ir svarbiausia – ji niekada nesiskundė dėl tamsos. Tai buvau aš, kuris projektavau savo baimes ant gyvūno, kurio akys mato geriau už mano.

Kaip pati anyta pasakė: „Katei nereikia šviesos – jai reikia ramybės. O ramybė kainuoja nulį kilovatų.”