Norėjome šeimos šuns. Vaikai prašė kelerius metus, žmona pagaliau sutiko, ir nusprendėme imti dobermano šuniuką iš veislyno – atrodė gražus, protingas, šeimai tinkantis.
Prieš pasirašant sutartį užsukome pas kinologą Tomą Petraitį, Lietuvos kinologų draugijos sertifikuotą specialistą, kad pasitartume dėl auklėjimo. Jis paklausė vieno klausimo, kuris viską sustabdė.
„Kas pirmas paimsite šuniuką į rankas? Kas pirmas duos jam ėsti?”
Pažiūrėjau į žmoną. Į vaikus. Atsakiau: „Tai šeimos šuo. Visi juo rūpinsimės.”
Tomas papurtė galvą. „Ne su dobermanu. Yra trys veislės, kurios visam gyvenimui susikabina su vienu žmogumi: dobermanas, akita inu ir vokiečių aviganis. Likę šeimos nariai jiems – antraeilė reikšmė. Geriausiu atveju toleruojami. Blogiausiu – ignoruojami.”
Hachiko sindromas: kodėl ši ištikimybė ne mitas
Tomas paaiškino: tai ne būdo bruožas, o veisimo pasekmė. „Akitos buvo veisiamos kaip imperatorių sargybiniai, vokiečių aviganiai – kaip policijos ir kariniai šunys, dobermanai – kaip asmens apsauga. Visos trys veislės genetiškai užprogramuotos atpažinti vieną pagrindinį žmogų ir jam tarnauti.”
Hachiko, garsioji akita, devynerius metus laukė savo šeimininko prie Šibujos stoties – nors šeimininkas buvo miręs jau pirmaisiais metais. „Tai ne romantizuota istorija,” – pasakė Tomas. – „Tai būdas, kaip ši veislė yra sukurta.”
Vokiečių aviganiai, dirbantys policijoje, atsisako klausyti kito instruktoriaus, jei pagrindinis dingsta. Dobermanai šeimoje gali leisti save paglostyti kitiems, bet komandas vykdys tik vieno žmogaus.
Kas nutinka, jei pasirenki neteisingai
„Žmonės dažnai šias veisles ima šeimai,” – tęsė Tomas. – „Vaikai pyksta, nes šuo nereaguoja į jų komandas. Antroji sutuoktinio pusė jaučiasi atstumta, nes šuo eina tik su pagrindiniu žmogumi. Per kelerius metus tai pradeda griauti šeimos santykius.”
Jis papasakojo apie klientą, kuris prieš metus paėmė akitą porai. Šuo iš pirmos dienos rinkosi vyrą – sekė paskui jį po visą namą, miegojo prie jo lovos, atsisukdavo tik tada, kai vyras pajudėdavo. Žmona mėgino keisti elgesį – pati maitino, vesdavo lauk, žaisdavo. Niekas nepadėjo. Po metų sutuoktinė pasakė vyrui: „Aš jaučiuosi savuose namuose svetima dėl šito šuns.”
„Genetikos taisyklėmis,” – pasakė Tomas, – „reikia derinti šeimos struktūrą prie šuns būdo, ne atvirkščiai.”
Ką pasirinkome vietoj dobermano
Po pokalbio grįžome namo ir kalbėjome iki vidurnakčio. Vaikai liūdėjo, dukra net pravirko. Žmona pasakė tiesiai: „Aš nenoriu šuns, kuriam būsiu antraeilė savo pačios namuose.”
Pasirinkome auksaspalvį retriverį. Visiškai kitokia veislė – atvira, prie visų vienodai prisirišusi, prie vaikų ypač švelni, lengvai prisitaikanti prie šeimos ritmo. Dabar mūsų Maksas žaidžia su sūnumi, miega prie dukros lovos ir laukia žmonos prie durų, kai ši grįžta iš darbo. Mane irgi sutinka su uodegos vizginimu, lygiai taip pat kaip kiekvieną iš mūsų.
Tomas tą sprendimą vėliau patvirtino vienu sakiniu: „Šuo, kuris myli visus, šeimai geriau nei trofėjus, kuris myli tik vieną.”
Jei svarstote akitą, dobermaną arba vokiečių aviganį – pirmiausia atsakykite sau: kas iš šeimos turės su juo gyventi tikrąjį ryšį? Atsakymas turi būti vienas žmogus.
Vienas. Ne du, ne keturi.
