Trisdešimt metų tyrinėjęs vabzdžius, profesorius Larsas Čitka iš Londono universiteto vieną rytą laboratorijoje sustojo ir ilgai žiūrėjo į stebėjimo langelį. „Mes klydome – ne dešimtmečius, o šimtmečius,” pasakė jis kolegoms.
Kalbėjo apie bites. Tuos mažus, dažnai nuvertinamus vabzdžius, kuriuos daugelis laiko paprastais nektaro rinkėjais. Tačiau tai, ką mokslininkai rado per pastarąjį dešimtmetį, privertė rimčiausius pasaulio neuromokslininkus permąstyti viską, ką jie žinojo apie intelektą.
Penki gebėjimai, dėl kurių tyrėjai nutilo
Bitė sveria vos dešimtąją gramo dalį, o jos smegenys – mažesnės už aguonos grūdelį. Ir vis dėlto ji sugeba tai, ko negali padaryti net kai kurie žinduoliai.
Pirma – bitės atpažįsta žmonių veidus. Ne šiaip spalvas ar formas, o konkrečius veido bruožus. Oksfordo universiteto entomologas daktaras Adrianas Daieris po bandymų serijos prisipažino: „Kai pirmą kartą pamačiau rezultatus, pamaniau, kad aparatūra sugedusi. Patikrinom tris kartus – bitės tikrai skiria vieną veidą nuo kito.”
Antra – jos jaučia elektromagnetinius laukus. Priskrisdama prie gėlės, bitė pajunta silpną elektrinį krūvį ir iš jo nusprendžia, ar nektaro dar likę. Žmogus tokio lauko nepajustų net su specialia įranga.
Trečia – erdvinė atmintis. Bitė gali nuskristi penkis kilometrus nuo avilio, surasti nektarą ir grįžti tiesiu keliu – be GPS, be žemėlapio, tik su aguonos grūdelio dydžio smegenimis.
Šokis, kuris pakeitė mokslininkų supratimą apie kalbą
Grįžusi į avilį, bitė pradeda šokti. Tai nėra atsitiktinis judėjimas – tai tikra koordinačių sistema. Vadinamasis „uodegėlių šokis” koduoja tikslią kryptį ir atstumą iki maisto šaltinio.
Vokietijos Viurcburgo universiteto biologė profesorė Jūrgen Tautz tai vadina vienu sudėtingiausių komunikacijos būdų gyvūnų pasaulyje: „Bitė perduoda informaciją, kuriai žmogui reikėtų žemėlapio ir kompaso. Ji tai padaro kūno judesiu, trunkančiu kelias sekundes.”
Bendražygės stebi šokį, dekoduoja kampą ir atstumą – ir skrenda tiesiai į vietą, kurioje niekada nebuvo. Šimtai bičių vienu metu gali išnaudoti ką tik atrastą nektaro šaltinį vien dėl vienos šokėjos pranešimo.
Kodėl smegenų dydis nieko nereiškia
Dešimtmečiais mokslininkai vertino gyvūnų intelektą pagal smegenų masę. Kuo didesnės smegenys – tuo protingesnis gyvūnas. Bitės sugriovė šią taisyklę.
Naujausios neuromokslo studijos parodė – svarbi ne masė, o neuronų tinklo architektūra. Bitės smegenys turi maždaug milijoną neuronų. Palyginimui – žmogaus smegenyse jų 86 milijardai. Tačiau tų milijono pakanka, kad bitė mokytųsi iš patirties, prisimintų vietas savaitėmis ir optimizuotų maršrutus efektyviau nei kai kurie navigaciniai algoritmai.
Profesorius Čitka po dvidešimties metų tyrimų padarė išvadą, kuri sukrėtė akademinę bendruomenę: „Bitė nėra lėtesnė žinduolio versija. Ji yra visiškai kitoks intelekto modelis – kompaktiškas, efektyvus ir kai kuriais atvejais pranašesnis.”
Technologijų milžinai jau kopijuoja bites
Šie atradimai nepasiliko laboratorijose. Inžinieriai sukūrė vadinamąjį „bičių algoritmą” – matematinį modelį, kuris imituoja, kaip bitės priima sprendimus ir dalijasi informacija.
Rezultatas – logistikos sistemos, kurios planuoja pristatymo maršrutus efektyviau nei ankstesni metodai. Tinklų optimizavimas, kuris taupo energiją ir laiką. Visa tai – iš aguonos grūdelio dydžio smegenų stebėjimo.
Kai kitą kartą pamatysite bitę, skrendančią pro langą – prisiminkite: tuo metu ji savo galvoje laiko žemėlapį, skaičiuoja elektrinius laukus ir ruošiasi šokiu papasakoti draugėms, ką rado. Ir visa tai – su smegenimis, kurios telpa ant adatos galiuko.
slug: biciu-intelektas-moklsininku-atradimai-gebejimai
