Alus, vynas, sporto gėrimai, dietinė kola, vaisių sultys – penki gėrimai, kuriuos renkamės kasdien ir net nesusimąstome, kas iš tikrųjų juose yra. Gydytojas, peržvelgęs jų sudėtis, buvo tiesus: „Kai kurie iš jų pilni to, ką laboratorijose naudojame žiurkėms.”
Formuluotė šokiruojanti – bet ar pagrįsta? Atsakymas, kaip visada, slypi detalėse.
Alus ir vynas – ne tik alkoholis
Apie alkoholio žalą žinome visi. Bet gydytojo perspėjimas buvo ne apie tai. Jis kalbėjo apie glifosatą – pesticidą, kurio pėdsakų randama kai kuriuose alaus ir vyno produktuose.
Glifosatas patenka per žemės ūkio praktikas: grūdiniai pasėliai apdorojami prieš derliaus nuėmimą, o likučiai išlieka ir galutiniame produkte. Kiekiai maži, bet vartojimas reguliarus – ir čia prasideda klausimas apie kumuliacinį poveikį.
Kai kurie mokslininkai kelia hipotezę, kad šie likučiai gali veikti žarnyno gleivinę, nors priežastiniai ryšiai su konkrečiomis ligomis dar neįrodyti. Saikingumas ir atsargesnis šaltinių pasirinkimas – racionaliausias požiūris.
Sporto gėrimai – ne sportininkams
Paradoksas: sporto gėrimai reklamuojami kaip atsigavimo priemonė, bet daugumai treniruojančių jie visiškai nereikalingi. Juose gausu pridėtinio cukraus, o mažiau saldžiose versijose – dirbtinių saldiklių, kurių ilgalaikis poveikis vis dar tiriamas.
Fiziologiškai didelis cukraus kiekis po lengvos treniruotės ne tik nereikalingas – jis gali sulėtinti atsigavimą. Net izotoniniai gėrimai dažnai tiekia daugiau angliavandenių nei reikia, jei nebėgate maratono ir neprakaituojate valandų valandas.
Paprastas vanduo beveik visais atvejais pakanka. Sporto gėrimai turi prasmę tik esant intensyviam, ilgalaikiam krūviui su dideliu skysčių praradimu – o tai nėra valandos pasivaikščiojimas ar pusvalandis salėje.
Dietinė kola – mažai kalorijų, bet ar mažai rizikos
„Zero” etiketė ant skardinės reiškia nulį kalorijų – bet ne nulį klausimų. Aspartamas, vienas populiariausių dirbtinių saldiklių, sulaukė rimto mokslinio dėmesio. Pasaulio sveikatos organizacija jį priskiria „galimai kancerogeninei” kategorijai – ir nors tai dar nereiškia tiesioginio pavojaus, signalas akivaizdus.
Ilgalaikiai metaboliniai poveikiai vis dar tiriami. O kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dirbtiniai saldikliai gali keisti žarnyno mikrobiomą – būtent tą sistemą, nuo kurios priklauso ir imunitetas, ir virškinimas, ir nuotaika.
Mažai kalorijų automatiškai nereiškia mažai rizikos. Ypač kai nulį kalorijų pasiekiame ne pašalindami ingredientus, o pakeisdami juos kitais.
Vaisių sultys ir kokosų vanduo – „sveiku” priedanga
Vaisių sultys atrodo nekaltai – bet stiklinėje dažnai yra tiek pat cukraus, kiek skardinėje kolos. Tik šį kartą jis vadinamas „natūraliu”. Koncentruota fruktozė be skaidulų – tai derinys, kuris siejamas su kepenų riebalų kaupimu reguliariai vartojant.
Kokosų vanduo – panašiai. Skamba egzotiškai ir sveikai, bet ne sezoniniai produktai dažnai turi reikšmingą cukraus kiekį ir kintamą mineralinę sudėtį. Tai ne vanduo su elektrolitais – tai saldus gėrimas su gražia etikete.
Geriau valgyti sveikus vaisius, gerti paprastą vandenį ir nesaldintą arbatą. Mažiau pažadų ant etiketės – daugiau naudos organizme.
Gydytojas pokalbio pabaigoje pasakė vieną sakinį, kuris įstrigo: „Jei norite žinoti, kas iš tikrųjų yra gėrime – perskaitykite tai, kas parašyta smulkiausiu šriftu. Būtent ten slypi tiesa.”
