Ištraukiau iš šuns trečią erkę per savaitę ir supratau – kažkas negerai su mano kiemu. Kaimynai gyvena per tvorą, bet jų šuo erkių beveik neturi. Mano – kiekvieną vakarą po dvi tris.
Pradėjau purkšti chemikalais. Padėjo savaitei. Po lietaus – vėl tas pats. Kol kaimynas Gintaras, kuris dirba miškų ūkyje, atėjo apžiūrėti mano sklypo ir per penkias minutes parodė, kodėl erkės čia gyvena kaip viešbutyje.
Kodėl mano kiemas buvo erkių rojus
Gintaras parodė pirštui: lapų paklotė po krūmais, kurios nevaliau nuo rudens. Sužėlusi žolė prie tvoros, kur žoliapjovė nepasiekia. Senų šakų krūva kampe, kurią vis ketinau sutvarkyti. Ir tankūs krūmai palei sklypą, po kuriais – vėsu, drėgna, tamsu.
„Erkė mėgsta tris dalykus: drėgmę, šešėlį ir ramybę,” – pasakė jis. „Tu jai duodi visus tris.”
Erkės nešoka iš medžių ir neskrenda. Jos laukia žolėje ir krūmuose 30–70 centimetrų aukštyje ir kabinasi, kai praeina šeimininkas – žmogus, šuo ar katė.
Penki pakeitimai, kurie sumažino erkių skaičių
Pirma – išvaliau visą lapų paklotę iš po krūmų ir medžių. Tas sluoksnis buvo idealus erkių prieglobstis – drėgnas, šiltas, neliečiamas.
Antra – pradėjau reguliariai pjauti žolę iki pat tvoros ir sklypo kraštų. Trumpa žolė – mažiau drėgmės, mažiau šešėlio, mažiau erkių.
Trečia – įrengiau žvyro juostą tarp vejos ir miško pakraščio. Maždaug metro pločio sausa juosta, kurią erkės vengia kirsti – per karšta, per sausa, per atvira.
Ketvirta – pašalinau šakų krūvas ir sutvarkiau krūmus, paretindamas apačią, kad oras cirkuliuotų.
Penkta – česnako purškalas. Gintaras patarė kaip papildomą priemonę, ne pagrindinę. Tirpalas purškiamas palei vejos kraštus, ant krūmų ir dirvos kas dvi savaites ir po stipraus lietaus. Erkės vengia česnako kvapo – tai repelentas, ne nuodas. Keli dienų kvapas – kaina už ramybę.
Natūralūs sąjungininkai
Gintaras pridūrė dar vieną dalyką: paukščiai. Zylės, strazdai, musinukės – visi minta vabzdžiais, įskaitant erkes. Pakabinau tris inkilėlius. Kiemas po mėnesio turėjo naujus gyventojus, kurie dirbo už mane.
Dar vienas variantas – laisvai vaikštančios vištos ar Gvinėjos vištos. Jos aktyviai medžioja erkes atvirose vietose. Gintaro sklype gyvena šešios – ir erkių jis neturi jau trejus metus.
Dabar kiekvieną vakarą, kai šuo grįžta iš kiemo, tikrinu jį iš įpročio. Bet erkių neberanduoju jau mėnesį. Ir tas skirtumas prasidėjo ne nuo purškalo – o nuo grėblio ir žoliapjovės.
