Vieną rytą išeini į kiemą, o vejoje — kelios naujos žemių kauburės ir įgriuvęs takelis. Vakar dar buvo lygu, o dabar žolė atrodo tarsi po nedidelio žemės drebėjimo.
„Vėl kauburės”, — atsidusdavau kas rytą, kol nusprendžiau ką nors daryti. Gera žinia ta, kad išvaryti kurmius galima pigiai, be nuodų ir be didelių pastangų — svarbu suprasti, ko jie iš tikro ieško po žeme. Ir ne, jų nereikia žudyti: pakanka padaryti sklypą jiems nepatrauklų, ir jie patys persikels kitur.
Kodėl kurmiai taip greitai gadina veją
Kurmiai nevalgo augalų šaknų — jie medžioja sliekus ir vabzdžių lervas po žeme.
Bet kasdami tunelius jie pakelia dirvą, o žolės šaknys netenka sąlyčio su drėgme. Paviršius sėda, atsiranda kauburių, ir veja atrodo apleista. Vienas gyvūnas per naktį gali išrausti daugybę praėjimų, tad žala plinta greitai. Kuo ilgiau kurmis lieka, tuo labiau velėna praranda tvirtumą ir tankumą, todėl vertėtų reaguoti nedelsiant.
Vertą įsidėmėti niuansą pasakė senas sodininkas: „Kurmis nėra tavo priešas — jis kaip tik naikina lervas, kurios ėda šaknis.” Tik jo statybų vejoje matyti nesinori.
Pigios, kvapą naudojančios priemonės
Kurmis po žeme orientuojasi uosle, todėl stiprūs kvapai jį veikia geriausiai.
Populiariausia priemonė — ricinos aliejus, sumaišytas su šiltu vandeniu ir lašeliu indų ploviklio. Šį mišinį užpylus ant kurmiarausių, dirva tampa kurmiui nemaloni, ir jis dažnai pasitraukia. Ricinos aliejaus nesunku rasti vaistinėje, o gyvūnams ir augalams jis nepavojingas. Kai kurie sodininkai į aktyvias landas dar įpila rūgpienio — aštrus kvapas taip pat atbaido. Prieš pilant kurmiarausius verta suploti, kad matytum, kurie takai dar aktyvūs.
„Ir tikrai išeis?” — abejojo žmona. Dažnai taip, tik reikia pakartoti po lietaus, kai kvapas nusiplauna. Ne visada pavyksta per vieną kartą, bet po kelių apdorojimų kurmis dažniausiai susiranda ramesnę vietą.
Fizinė užtvara, kuri sulaiko ilgam
Jei kurmiai grįžta vėl ir vėl, patikimiausia — požeminė užtvara.
Aplink lysves ar sklypo ribą įkask tvirtą metalinį tinklą apie 60 cm gylio, kad viršus šiek tiek kyšotų virš žemės. Akutės turi būti pakankamai smulkios, o sujungimai — persidengti, kad neliktų tarpų. Tokia siena kurmiui tampa neįveikiama, o tau nereikia nieko kartoti kasmet. Ypač verta ja apjuosti daržo lysves ir gėlynus, kur kauburiai labiausiai kliūva.
Tai daugiau darbo iš karto, bet užtat ilgam.
Sumažink tai, ko jie ateina ieškoti
Kurmį vilioja gausu lervų, ypač grambuolių, po žeme.
Jei vejoje daug kenkėjų lervų, jas galima riboti biologiškai — nematodais, kurie naikina būtent lervas, nepakenkdami sliekams ir kitai naudingai dirvos gyvybei. Sliekų naikinti nereikia: jie gerina dirvą, o kurmiai vis tiek pasitrauks, kai sumažės pagrindinis jų maistas — lervos. Venk ir perlaistymo, nes nuolat drėgnoje žemėje lervų bei sliekų būna daugiau.
Susumavus, geriausiai veikia ne vienas veiksmas, o jų derinys: kvapinės priemonės atbaido dabar, užtvara saugo ilgam, o kenkėjų lervų mažinimas atima maistą. Svarbu tik nepersistengti ir nesugriauti visos dirvos gyvybės — kurmis pasitrauks ir tada, kai jam tiesiog pasidarys nejauku, o ne tada, kai vejoje neliks nieko gyvo.
Pradėk nuo ricinos aliejaus ant šviežių kurmiarausių jau šiandien, o jei kurmiai užsispyrę — įkask užtvarą. Be nuodų, be spąstų ir be žalos nei kurmiui, nei tavo dirvai — tik ramus, kantrus atbaidymas, po kurio veja atsigauna pati.
