Kai nuskinama paskutinė kekė, vynmedis būna silpniausias per visus metus. Visą vasarą jis atidavinėjo cukrus uogoms. Atsargos išsekusios. O iki žiemos liko vos kelios savaitės.
Ilgai to nežinojau. Nuskindavau ‘Zilgą’ prie pavėsinės, pasidžiaugdavau sultimis ir pamiršdavau vynmedį iki pavasario. Vienais metais jis atbusdavo gražiai, kitais – pusė ūglių likdavo juodi ir sausi.
– Tu vynmedį prisimeni tik tada, kai jis duoda, – pasakė Algirdas, vynuoges auginantis jau penkiolika metų. – O jam labiausiai reikia tada, kai jau viską atidavė.
Kodėl būtent dabar
Ką daryti su vynmedžiu po derliaus? Atsakymas trumpas: patręšti fosforu ir kaliu. Ir padaryti tai iškart, o ne kada nors.
Priežastis – dirva. Po derliaus ji dar šilta ir drėgna, šaknys aktyvios. Maisto medžiagos įsisavinamos greitai. Po kelių savaičių žemė atvės, šaknys sulėtės, ir tos pačios trąšos tiesiog gulės nepanaudotos iki pavasario.
Lietuvoje šis langas ypač trumpas. Pietų šalyse vynmedis turi ilgą, šiltą rudenį atsigauti. Mūsų klimate tokios prabangos nėra.
Algirdas pasakoja, kad pirmaisiais auginimo metais darė tą pačią klaidą kaip ir aš. Pavasarį pildavo azoto, vasarą laistydavo, o rudenį vynmedį palikdavo likimo valiai. Rezultatas kartojosi: vienais metais derlius gausus, kitais – vos kelios kekės ir nušalę ūgliai. Viskas pasikeitė, kai jis pradėjo tręšti ne tada, kai vynmedis auga, o tada, kai jis ruošiasi ilsėtis.
Fosforas ir kalis – ne atsitiktinai
Fosforas padeda atsinaujinti šaknims ir sukaupti vidines atsargas. Kalis reguliuoja vandens kiekį ląstelėse. Kuo mažiau laisvo vandens ląstelėje, tuo mažiau ledo kristalų joje susidarys šaltą naktį.
Algirdas tai aiškina paprastai:
– Kalis vynmedžiui – kaip žieminis paltas. Be jo net ‘Zilga’ gali nušalti, nors ji – viena ištvermingiausių veislių.
Svarbiausia, ko nereikia, – azoto. Rudenį jis skatina naujus, minkštus ūglius. Jie nespėja sumedėti. Ir per pirmus šalčius pajuoduoja.
Ką rinktis Lietuvos parduotuvėse
Specialių rudeninių trąšų vynuogėms mūsų sodo prekybos centruose nedaug, tačiau tinka keli paprasti variantai. Universalios rudeninės trąšos, kuriose azoto mažai, o fosforo ir kalio daug. Superfosfatas kartu su kalio sulfatu. Kalio monofosfatas – tirpios trąšos, kurias patogu ištirpinti ir išlaistyti. Ir senas kaimiškas būdas – medžio pelenai, kuriuose gausu kalio.
Vienas niuansas, kurį žino ne kiekvienas: vynuogės nemėgsta chloro. Todėl kalio chloridą geriau aplenkti ir rinktis kalio sulfatą.
Dozių reikia laikytis pagal pakuotę, o jei dirvožemis tirtas – pagal tyrimo rezultatus. Jauniems, dvejų trejų metų vynmedžiams trąšų reikia gerokai mažiau nei seniems, išsišakojusiems krūmams.
Kaip tręšti, kad trąšos pasiektų šaknis
Granuliuotų trąšų neužtenka išbarstyti ant žemės paviršiaus. Algirdas aplink kamieną, maždaug 30–40 cm atstumu, padaro negilią vagelę, išberia trąšas, lengvai užkasa ir, jei ruduo sausas, gausiai palaisto.
– Trąšos be vandens – kaip sriuba be šaukšto, – atsiduso jis. – Lyg ir yra, bet nepasieksi.
Tirpias trąšas dar paprasčiau ištirpinti laistytuve ir išlaistyti šaknų zonoje. Pelenus galima tiesiog paskleisti aplink krūmą ir lengvai įkasti grėbliu.
Tręšti vėliau, kai žemė jau šalta, beveik neturi prasmės. Trąšos tiesiog išsiplaus su rudens lietumis ir pavasarį tik dalis jų pasieks šaknis. Todėl geriausia tai padaryti per savaitę ar dvi po derliaus, kol dirva dar nespėjo atvėsti, o vynmedžio lapai dar žali ir dirba.
Ką dar padaryti tą pačią dieną
Tręšimas – svarbiausias, bet ne vienintelis darbas. Po vynmedžiu likusias nukritusias uogas ir lapus Algirdas surenka iškart. Jose žiemoja grybinės ligos, o pavasarį sporos su lietaus lašais vėl pakyla ant jaunų lapų.
Jei ruduo sausas, vynmedį prieš žiemą verta gerai palaistyti. Drėgna dirva įšąla lėčiau, o šaknys žiemą neišdžiūsta. Algirdas po kiekvienu suaugusiu krūmu išpila po du tris kibirus vandens.
– Vandens rudenį pagailėsi – pavasarį pasigailėsi, – pridūrė jis.
Aplink kamieną naudinga paskleisti ploną komposto ar durpių sluoksnį. Jis saugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir pamažu maitina dirvą.
Kaip pamatyti, kad veikia
Geriausias įrodymas – ūgliai. Gerai pasiruošusio vynmedžio šių metų ūgliai rudenį paruduoja, sukietėja, sumedėja. Žalios, minkštos ūglių viršūnės žiemos neišgyvens.
Prieš genėdamas ir dengdamas Algirdas visada patikrina kiekvieną ūglį. Jei jis rudas ir sulenktas lengvai traška – sumedėjęs ir pasiruošęs. Jei žalias, lankstus ir sultingas – šią dalį verta nugenėti, nes ji vis tiek nušals.
Mažiau ištvermingas veisles Lietuvoje vis tiek reikia nuimti nuo atramų, priglausti prie žemės ir uždengti eglišakėmis. Tačiau patręštas vynmedis po danga žiemoja visai kitaip. Jis turi iš ko gyventi iki pavasario.
Mano ‘Zilga’ po pirmojo rudeninio tręšimo pavasarį atbudo visa. Be nė vieno juodo ūglio. Tyliai, be jokių stebuklų. Tiesiog tą rudenį ji pirmą kartą gavo tai, ko jai iš tiesų reikėjo.
