Prekeivė turguje kilstelėjo vazoną su geltonomis chrizantemomis ir pažvelgė į mane įtariai.
– Kasmet perkate ir kasmet po dviejų savaičių išmetate? – paklausė ji.
Linktelėjau. Istorija visada ta pati. Parsinešu kuplų žiedų kamuolį, pastatau prie laiptų, o netrukus vietoj žiedų lieka rudi, sulipę kuokštai. Visada kaltindavau šaltas naktis.
Gėlininkė Rasa, chrizantemas auginanti jau dvidešimt metų, tik nusijuokė.
– Šaltis jas pribaigia paskutinis, – ramiai pasakė ji. – Pirmiausia jas pražudo laistymas ir nuvytę žiedai.
Klaida, kurią daro beveik visi
Chrizantema rudenį geria daug mažiau, nei atrodo. Dienos trumpos, saulė silpna, vanduo garuoja lėtai. O mes laistome kaip vasarą. Iš viršaus. Tiesiai ant žiedų.
– Vakare užpilate, vanduo nespėja nudžiūti, o ryte tarp žiedlapių jau pilkas pūkas, – paaiškino Rasa.
Tai pilkasis puvinys. Jis plinta greitai. Per kelias dienas. Nuo vieno žiedo – į visą kerą.
Taisyklė paprasta: laistyti tik prie pat pagrindo ir tik tada, kai viršutiniai 2–3 cm žemės pradžiūsta. Įkiškite pirštą į vazoną. Jei drėgna – palaukite. Jei sausa – palaistykite gausiai, bet vieną kartą, o lėkštelėje susikaupusį vandenį išpilkite. Šaknys, kurios ilgai mirksta šaltame vandenyje, pūva greičiau, nei spėja išsiskleisti nauji pumpurai.
Nuvytęs žiedas – tylus vagis
Antroji smulkmena – nuvytę žiedai. Daugelis juos palieka, nes iš toli kuokštas vis dar atrodo spalvingas.
Bet augalas taip nemano. Kiekvienas nuvytęs žiedynas jam yra signalas brandinti sėklas. Energija keliauja ten, o ne į naujus pumpurus.
Rasa nužydėjusius žiedus kerpa kas dvi tris dienas. Švariomis, aštriomis žirklėmis, iki pirmo sveiko lapo. Nelaukia, kol žiedlapiai visiškai paruduos.
– Kirpdama kartu ir apžiūriu augalą, – pridūrė ji. – Jei apatiniai lapai gelsta ar ant jų atsiranda dėmių, pamatau iškart, o ne tada, kai jau per vėlu.
Svarbus niuansas: kamuolinės chrizantemos, kurias perkame vazonuose, dažniausiai pražysta visos vienu metu. Daug naujų žiedų joms nebeatsiras. Tačiau supuvusius žiedus pašalinti vis tiek būtina – kitaip puvinys persimes į sveikuosius.
Jei ant lapų pastebėjote baltą miltelių pavidalo apnašą ar smulkius žalius amarus, pažeistas dalis geriau nukirpti iškart ir neberti jų į kompostą.
Trąšos: mažiau, nei manote
Jei chrizantemos auga darže, rudenį joms užtenka nedidelės saujos trąšų su mažai azoto. Azotas skatina minkštus lapus, o ne tvirtus žiedus. Tinka sodo prekyboje parduodamos rudeninės trąšos, beriamos tiksliai pagal pakuotės nurodymus.
Vazone pražydusiai, ką tik nupirktai chrizantemai trąšų dažniausiai nereikia visai. Ją jau pamaitino medelynas.
Sunkūs žiedai lenkia stiebus prie žemės. Kelios medinės lazdelės ir minkšta virvutė aplink kerą – ir augalas nebeišgula po pirmo stipresnio lietaus.
Vieta lemia daugiau, nei atrodo
Chrizantema, pastatyta tamsiame kampe už durų, nyksta pamažu. Iš pradžių blyškesni lapai. Paskui – mažiau spalvos žieduose. Galiausiai – pilkasis puvinys, nes drėgmė niekur nedingsta.
Rudenį šviesos ir taip trūksta, todėl vazonams reikia kuo šviesesnės vietos. Pietinė ar vakarinė namo pusė tinka geriausiai. Ne mažiau svarbus ir oras. Kai vazonai sustatyti glaudžiai vienas prie kito, tarp jų nebelieka judėjimo, o lapai po lietaus ilgai neišdžiūsta.
– Palikite tarp vazonų bent delno tarpą, – patarė Rasa. – Gražiau atrodo ne krūva, o eilė, kurioje kiekvienas augalas kvėpuoja.
Venkite ir staigių temperatūros šuolių. Jei vakare vazoną įsinešate į šiltą kambarį, o ryte vėl išnešate į šaltį, augalas patiria stresą ir žiedai pradeda kristi greičiau. Geriau rinktis vieną vėsią, apsaugotą vietą ir jos laikytis.
Kai prognozė rodo nulį
Lengvas šaltukas chrizantemai dar nebaisus. Bet žiedlapiai ir jauni ūgliai nušąla greitai.
Kai prognozuojama, kad temperatūra kris iki 0 °C, vazonus prieš sutemstant reikia perkelti prie namo sienos, po stogeliu arba į šviesią, nešildomą verandą. Darže augančias chrizantemas – uždengti agrodanga, džiuto maišu ar tiesiog apverstu kibiru. Ryte, kai pakyla saulė, dangą būtina nuimti, kad augalas neuždustų.
– Kibiras ant gėlės atrodo juokingai, – šyptelėjo Rasa. – Bet nebejuokinga, kai ryte žiedai kaip stiklas.
Dar vienas paradoksas: prieš šaltą naktį žemę verta šiek tiek palaistyti. Drėgna dirva šilumą išlaiko geriau nei sausa.
Ar jos peržiemos Lietuvoje
Čia daugelio laukia nusivylimas. Kamuolinės chrizantemos iš parduotuvės mūsų žiemos dažniausiai neišgyvena, net jei etiketėje parašyta „daugiametė“. Joms reikia vėsios, bet nešąlančios vietos – rūsio ar šviesaus garažo, kur temperatūra laikosi šiek tiek virš nulio. Ten jas laistyti reikia retai, tik kad žemės gumulas visiškai neišdžiūtų.
Kas kita – smulkiažiedės darželių chrizantemos, kurias močiutės vadindavo ąžuoliukais. Jos ištvermingos. Prieš ilgus šalčius kerą užtenka apkloti 20 cm sausų lapų sluoksniu ir uždengti eglišakėmis. Pavasarį jos atželia pačios.
Šiandien prieš sutemstant įkiškite pirštą į chrizantemos vazoną. Jei žemė šlapia – laistymą atidėkite. Nukirpkite visus parudavusius žiedus. Ir pasidėkite kibirą arčiau durų. Šios kelios minutės chrizantemai reiškia papildomas žydėjimo savaites.
