Ant kranto gulėjo plačiakaktis. Didžiulis — gal metras, gal daugiau. Pilkas, dar drėgnas, su plačia galva ir masyviu kūnu. Bet pilvo pusėje — skylė. Ne viena. Mėsa išgraužta, viduriai ištampyti, o viskas aplink — lyg po chirurginės operacijos, tik be chirurgo.
„Kai pirmą kartą pamačiau tokį vaizdą — pagalvojau, kad kažkas peiliu padirbo,” prisipažino vienas žvejys. „Kol papasakojo, kas iš tiesų tai daro.”
Ūdros. Mažos, vikrios, su aksominiu kailiniu ir mielu snukeliu. Ir su apetitu, kuris netelpa į tą mielo gyvūnėlio įvaizdį.
Kodėl ūdros puola dideles žuvis
Ūdra yra viršūninis gėlavandenių plėšrūnas. Ji medžioja kasdien — jai reikia maždaug kilogramo maisto per parą, kad palaikytų kūno temperatūrą. Greita. Vikri. Puikiai neria ir mato po vandeniu geriau nei bet kuri žuvis tikisi.
Plačiakakčiai, karpiai, lydekos — visos didelės žuvys, kurios stovi ramiuose vandenyse ar prie dugno, tampa taikiniu. Ūdra nepagauna ir neneša į urvą — ji ėda vietoje, dažnai prie kranto arba ant seklumos, kur jaučiasi saugi ir gali ramiai maitintis. Pradeda nuo minkščiausios vietos — pilvo, kur oda ploniausia, mėsa minkščiausia ir vidaus organai pasiekiami lengviausiai.
„Ji nesuėda visos žuvies,” paaiškino vienas gamtininkas. „Paėda geriausią dalį — ir palieka. Kartais net nesuėda trečdalio.”
Tai reiškia, kad viena ūdra per savaitę gali sugadinti kelias dideles žuvis — suėsdama iš kiekvieno tik dalį ir palikdama likusią ant kranto arba seklioje vietoje.
Problema, apie kurią žvejai kalba vis garsiau
Lietuvos gėluosiuose vandenyse ūdrų populiacija per pastaruosius dešimtmečius atsigavo — ir tai savaime yra geras ženklas, rodantis vandens kokybę. Bet žvejams tai reiškia ką kita — prarastą laimikį, suplėšytus tinklus ir žuvų likučius ant krantų.
Ūdra yra saugoma rūšis. Jos negalima medžioti, gaudyti ar trukdyti. Tai sukelia įtampą tarp gamtosaugininkų ir žvejų, kurie mato tiesioginę žalą savo vandens telkiniuose.
„Aš nesu prieš ūdras,” ramiai pasakė vienas žvejys. „Bet kai randi trečią plačiakaktį per savaitę su išgraužtu pilvu — pradedi galvoti, kas čia vyksta.”
Ką galima daryti
Kovoti su ūdromis tiesiogiai — negalima ir nereikia. Bet galima sumažinti jų poveikį. Žvejai, tvarkantys privačius tvenkinius, naudoja apsauginius tinklinius barjerus po vandeniu, kurie trukdo ūdrai pasiekti didžiąsias žuvis.
Kai kuriuose ūkiuose montuojami elektrininiai atbaidymo įrenginiai ir judesio jutikliai su šviesos signalais — ūdra yra atsargi ir dažnai pasitraukia nuo netikėtų dirgiklių.
Gamtininkų patarimas — nepalikti šalia vandens maisto likučių, kurie privilioja ūdras artyn. Stebėti krantus — jei matote reguliarius žuvų likučius su būdingomis pilvo žaizdomis, tai beveik tikrai ūdros darbas, ne kitų plėšrūnų. Ir priimti faktą — gėlavandenių ekosistemoje ūdra yra natūrali dalis, kuri egzistavo čia ilgiau nei žvejyba.
Grožis ir žiaurumas viename kadre
Tą rytą stovėjau prie upės ir žiūrėjau į plačiakaktį ant kranto. Didžiulis. Galingas. Ir visiškai bejėgis prieš gyvūną, kuris sveria dešimt kartų mažiau. Gamta neturi sentimentų — ji turi tik bado jausmą ir greitį. Ir kartais gražiausias gyvūnas padaro žiauriausią darbą.
