„Matai šitą įtrūkimą?” – parodė kaimynas Algis, kai stovėjome prie jo obelies. „Prieš metus čia buvo nedidelė žaizdelė. Neužtepiau – ir dabar žiūrėk.” Žievė aplink įtrūkimą buvo patamsėjusi, viduje matėsi drėgnas, minkštas audinys. Grybelis jau buvo įsikūręs.
Algis sodininkauja keturiasdešimt metų ir šitą klaidą padarė vieną kartą. „Daugiau nekartosiu,” – pasakė jis. „Medžio žievė – kaip žmogaus oda. Jei atidarai žaizdą ir neužsiuvi – kas nors ten įsikurs.”
Kaip dariau anksčiau
Savo sodo medžių žievės beveik neprižiūrėjau. Jei kur nulūždavo šaka – palikdavau. Jei žievė įtrūkdavo per šalčius – irgi nieko nedarydavau. Galvodavau – medis pats užgis. Kartais užgydavo, kartais ne. Po kelių metų du medžiai pradėjo nykti – lapai reto, vaisiai smulkėjo, žievė lopais atšoko.
Algis pažiūrėjo ir pasakė: „Per žaizdas įėjo grybelis. Dabar jau sunku ką nors padaryti – bet galima stabdyti ir saugoti tai, kas dar sveika.”
Kaip darau dabar – trys būdai
Pirmas – žaizdų sandarinimas. Kiekvieną įtrūkimą, nulūžusios šakos vietą ar mechaninį nubrozdimą tepiu sodo tepalu arba specialiu žaizdų uždangalu. Tai uždaro atvirą audinį ir neleidžia grybelio sporoms, bakterijoms ir vabzdžiams patekti į vidų. Algis patarė daryti tai iškart, kol žaizda šviežia ir audinys dar neapniko sporoms – ne po savaitės ar mėnesio, kai jau gali būti per vėlu.
Antras – balinimas kalkėmis ir moliu. Pavasarį ir rudenį tepiu ant kamieno ir apatinių skeletinių šakų mišinį iš kalkių, vandens ir šiek tiek molio. Molis pagerina sukibimą, kad danga nesiplautų po pirmo lietaus. Tepti teptuku – tolygiai, plonu, bet vientisu sluoksniu, be tarpų. Ši danga apsaugo nuo temperatūros svyravimų, kurie sukelia žievės įtrūkimus pavasarį ir rudenį, ir nuo kenkėjų, kurie bando įsikurti po žieve žiemai. Algis sakė, kad balinimas – kaip striukė medžiui: „Apsaugo nuo šalčio, nuo saulės, ir vabzdžiai nebelipa.”
Trečias – biopreparatai su Trichoderma. Tai naudingos grybų kultūros, kurios slopina ligų sukėlėjus žievės paviršiuje ir šalia žaizdų. Algis jas naudoja profilaktiškai – purškia ant kamieno pavasarį, kai oras jau sušyla. „Trichoderma – kaip sargas prie durų,” – sakė jis. „Neįleidžia tų, kurie nori įeiti pro atvirą žaizdą.” Ypač naudinga po genėjimo ar po šalnų padarytų pažeidimų.
Derinant žaizdų sandarinimą su balinimu ir biopreparatais – apsauga stipriausia. Kiekvienas metodas veikia skirtingai, bet kartu jie padengia ir mechaninę, ir biologinę, ir temperatūrinę riziką.
Po dviejų sezonų mano medžiai atrodo kitaip. Žievė tvirtesnė, lapija tankesnė, vaisiaus daugiau ir kokybiškesnio. Tie du medžiai, kurie nyksta – dar laikosi, nors jiems jau sunku.
Kaip pats Algis sakė: „Medžiui nereikia daug – tik uždaryti žaizdas ir nepalikti atvirų durų.”
