Glostau galvą, žiūriu į akis, pučiu į nosį, kai žaidžiame. Galvojau – tai meilė. Kinologė Agnė pamatė ir sustabdė.

„Palauk,” – pasakė ji. „Tu žinai, kad ką tik padarei jam stresą?”

„Ką? Tik pažaidėme…” – nesupratau.

„Ateik, parodysiu, kaip tavo šuo iš tikrųjų jaučiasi. Ir ką keisti, kad jis būtų laimingas, o ne įsitempęs.”

Pirma klaida: pūtimas į veidą

Agnė pradėjo nuo to, ką dariau dažniausiai.

„Kai pučiame orą į šuns veidą – jam tai grėsmė. Kvėpavimas, nukreiptas į nosį ar akis, aktyvuoja gynybinius instinktus.”

„Bet jis niekada neparodė, kad jam nepatinka…” – bandžiau ginčytis.

„Parodė. Tik tu nepastebėjai. Nusisukimas, ausų priglaudimas, įtampa – visa tai streso ženklai.”

Vyras, girdėjęs pokalbį, nustebo: „Tai aš irgi tai darau. Galvojau, jam smagu.”

„Daugelis taip galvoja,” – atsakė Agnė.

Antra klaida: galvos glostymas

Agnė parodė, kaip teisingai liesti šunį.

„Nuolatinis galvos glostymas daugumai šunų sukelia diskomfortą, ne malonumą. Veido struktūros ir ausys jautrios – pakartotinis lietimas vargina.”

„Tai kur glostyt?” – paklausiau.

„Palei nugarą ir šonus. Ten lietimas jaučiamas mažiau įkyriai.”

Mama vėliau pakomentavo: „O aš visą laiką tik galvą glostau. Ir dar stebėjausi, kodėl šuo traukiasi.”

Trečia klaida: tiesioginis žvilgsnis

Ši klaida mane labiausiai nustebino.

„Žmonėms akių kontaktas – meilės ženklas. Šunims – grėsmė arba dominavimo pareiškimas,” – aiškino Agnė.

„Tai negalima žiūrėti į akis?”

„Galima, bet švelniai. Trumpi žvilgsniai, minkštas mirksėjimas. Ne ilgas, tiesus žiūrėjimas.”

„Ką daryti, jei jis pats žiūri?”

„Tada atsakyk švelniai – nusuk akis, mirkteli. Tai perteikia ramybę, ne iššūkį.”

Draugė neseniai skundėsi, kad jos šuo jos vengia. Paklausiau, kaip ji į jį žiūri. „Ilgai, su meile.” Viskas aišku.

Ketvirta klaida: drabužiai be reikalo

Agnė palietė temą, kuri sukėlė ginčą.

„Ribojantys drabužiai sukelia fiziologinį ir psichologinį stresą. Šunys nesupranta drabužių paskirties – jiems tai tiesiog apribojimas.”

„Bet žiemą šalta…” – bandžiau ginčytis.

„Jei tikrai šalta ir šuo trumpaplaukis – tada taip, reikia. Bet dėl grožio ar nuotraukų – ne. Audinio prisilietimas sukelia nuolatinį jutiminį dirginimą.”

Vyras paklausė: „O tie šuniukai su megztiniais Instagram’e?”

„Dažniausiai stresas su filtru,” – atsakė Agnė.

Penkta klaida: stiprūs kvapai namuose

Šunų uoslė – dešimt tūkstančių–šimtas tūkstančių kartų jautresnė nei mūsų.

„Kvepalai, valymo priemonės, kvapnios žvakės – jiems tai bombardavimas. Sukelia stresą, pykinimą, nerimą.”

„Tai ką daryti?”

„Rinktis produktus be kvapų. Vėdinti. Stebėti, kaip šuo reaguoja į naujus kvapus. Jei traukiasi ar čiaudo – tai signalas.”

Šešta ir septinta klaidos: triukšmas ir vienatvė

Agnė baigė dviem paskutinėmis klaidomis.

„Garsūs garsai – griaustinis, fejerverkai, dulkių siurblys – iššaukia streso reakcijas. Šunys girdi dažnius, kurių mes net nejaučiame.”

„O vienatvė?”

„Ilgalaikė izoliacija sukelia separacijos nerimą. Šunys – socialiniai gyvūnai. Jiems reikia kompanijos, rutinos, stimuliacijos.”

„Kiek laiko galima palikti vieną?”

„Priklauso nuo šuns, bet dauguma pradeda stresuoti po keturių–šešių valandų.”

Ką pakeičiau namuose

Dabar glostau nugarą, ne galvą. Žiūriu švelniai, ne tiesiai. Drabužių – tik kai tikrai šalta.

Vyras pirmą kartą pastebėjo skirtumą: „Šuo kažkoks ramesnis. Ką padarei?”

„Nustojau daryti tai, kas jam nepatiko,” – atsakiau.

Kartais meilė – ne tai, ką mes norime duoti, o tai, ko jiems iš tikrųjų reikia.