Septyniasdešimt procentų kamino problemų prasideda ne nuo pačios krosnies, o nuo to, ką į ją dedame. Blogai išdžiovintos malkos, minkštamedis vietoj kietmedžio, per dideli rąstai ankštoje pakuroje — ir kaminas per porą žiemų apsinešioja kreozotu taip, kad trauka dingsta, o šilumos nebegauni. Dėdė Algirdas, kuris kūreno krosnį keturis dešimtmečius, sakydavo vieną paprastą dalyką: „Malkos turi skambėti, kai trinktelėji vieną į kitą.”
Kodėl kietmedis dega kitaip
Beržas, ąžuolas, uosis — šios trys medžių rūšys sudaro lietuviško malkyno pagrindą ne šiaip sau. Jų mediena tanki. Tanki mediena reiškia daugiau energijos mažesniame tūryje. Vienas kubinis metras gerai išdžiovinto ąžuolo atiduoda beveik dvigubai daugiau šilumos nei toks pat tūris drebulės ar tuopos.
Bet svarbiausia — kietmedis dega tolygiai. Liepsna stabili, temperatūra aukšta, ir būtent ta aukšta temperatūra leidžia medienai sudegti visiškiau. Mažiau nesudegusių dujų reiškia mažiau dervos ant kamino sienelių. Minkštamedis — eglė, pušis, drebulė — dega greitai ir karštai, bet trumpai. Ir palieka dervingus likučius, kurie per keletą sezonų paverčia kaminą laiko bomba.
Drėgmė yra svarbesnė nei medžio rūšis
Net geriausias ąžuolas, jei jis šlapias, degs blogai. Drėgnos malkos švaisto energiją vandeniui išgarinti vietoj šilumos gamybos. Rezultatas — rusenanti, dūmijanti ugnis, kuri ant kamino sienelių nusėda kaip lipni derva. Kai kas bando „pagreitinti” džiovinimą laikydamas malkas šalia krosnies — bet tai nusausina tik paviršių, o viduje mediena lieka šlapia.
Idealus drėgmės kiekis — apie dvidešimt procentų. Tai pasiekiama, kai malkos džiovinamos po stogu su gera oro cirkuliacija mažiausiai metus. Dvejus — dar geriau. Patikrinti galima paprasčiausiai: gerai išdžiūvusios malkos turi įtrūkimus galuose, yra lengvos ir trinktelėjus skleidžia skardų garsą. Jei garsas bukas — mediena dar per šlapia.
Ką rinktis Lietuvoje
Beržas — populiariausias ir dažniausiai prieinamas. Dega gerai, duoda stiprią šilumą, palieka nedaug pelenų. Vienintelis trūkumas — beržo žievė turi dervingų medžiagų, todėl kūrenti vien beržo žieve nereikėtų.
Ąžuolas — ilgiausiai deganti mediena. Puikiai tinka paskutiniam nakties pakūrimui, kai reikia, kad krosnelė laikytų šilumą iki ryto. Tik jis ilgiau džiūsta — reikia dvejų metų po stogu.
Uosis — daugelio laikomas geriausiu kompromisu. Dega tolygiai, lengviau skyla nei ąžuolas ir turi mažai dervų. Juodalksnis — pigesnis variantas, kuris tinka kasdieniam kūrenimui, bet šilumos atiduoda mažiau nei beržas ar ąžuolas.
Kaip išlaikyti kaminą švarų
Visada kūrenti tik sausas malkas — tai pirma taisyklė. Antra — palaikyti karštą ugnį. Rusenanti ugnis su pritraukta sklende yra didžiausias kreozoto šaltinis. Kai degimas vyksta žemoje temperatūroje, nesudegusios dujos kyla kaminu ir kondensuojasi ant šaltų sienelių kaip lipni, degiai pavojinga derva. Trečia — reguliariai valyti pelenus iš pakuros, kad netrukdytų oro srautui. Ketvirta — neužkimšti pakuros per daug rąstų iš karto, nes tai slopina liepsną ir mažina degimo efektyvumą.
Kas sezoną kaminą verta patikrinti. Jei ant sienelių matosi blizgus, stiklinis sluoksnis — tai kreozotas trečiojo laipsnio. Tokiu atveju reikia profesionalaus valymo, ne šepečio.
Malkos turi skambėti. Jei skamba — krosnis dirbs. Jei ne — problemų klausimas tik laiko.
