Turguje moteris pasilenkė prie dėžutės su žaliais ūgliais ir paklausė, ar tiesa, kad jie nuodingi.
Pardavėjas nusišypsojo taip, tarsi šitą klausimą girdėtų kasdien.
— Nuodingos yra jų uogos, — pasakė jis. — Bet uogų jūs nepamatysite, nes iki jų augalas turi peraugti.
Moteris ūglius nusipirko. Ir teisingai padarė.
Iš kur atsirado nuodų šešėlis
Valgomasis šparagas yra augalas, kurio mes valgome tik pradžią — jauną, dar neišsiskleidusį ūglį.
Jeigu ūglio nenupjaunate, jis išauga į vešlų, plunksninį krūmą. Rudenį ant jo užsimezga ryškiai raudonos uogos.
Būtent jos nuodingos. Jose yra sapogeninų, kurie sukelia vėmimą ir viduriavimą, o vaikams pavojingi net kelios uogos.
Prie mito prisideda ir giminės. Šparagų gentyje yra dekoratyvinių rūšių, kurias auginame vazonuose, o jos valgomos nėra visai.
Tad viskas paprasta. Nuodingas ne šparagas. Nuodinga jo uoga, kurios daržovių skyriuje niekada nebuvo.
O sodininkams verta žinoti dar vieną smulkmeną: šviežio ūglio sultys kai kuriems žmonėms sukelia odos dirginimą. Pirštinės pjaunant nėra perteklius.
Balta ir žalia — tas pats augalas
Antras nesusipratimas, gyvuojantis ne prasčiau.
Baltasis šparagas nėra atskira rūšis. Tai tas pats augalas, tik jo ūgliai auginami po žemių pylimu, tamsoje.
Nepasiekęs šviesos, jis nepradeda gaminti chlorofilo ir lieka baltas. Skonis švelnesnis, tekstūra minkštesnė, o kaina didesnė vien dėl to, kad kiekvieną ūglį reikia iškasti rankomis.
Žalias tas pats šparagas išaugo saulėje. Jame daugiau chlorofilo ir šiek tiek daugiau vitaminų.
Lietuvoje jų sezonas trumpas — nuo gegužės iki birželio vidurio. Po to ūgliai peraugsta, ir augalui leidžiama vešėti, kad sukauptų jėgų kitiems metams.
Kam iš tikrųjų reikia atsargumo
Ir čia — dalykas, kurį internetas kartoja neteisingai.
Šparaguose yra purinų, iš kurių organizmas gamina šlapimo rūgštį. Todėl sergantiems podagra dešimtmečius buvo liepiama jų vengti.
Naujesni tyrimai šitą taisyklę susilpnino. Paaiškėjo, kad daržovių purinai podagros priepuolių rizikos praktiškai nedidina, skirtingai nuo mėsos, subproduktų ir jūros gėrybių purinų.
Vadinasi, podagra sergančiam žmogui šparagai nėra draudžiami. Su gydytoju aptarti verta, bet lėkštės atstumti nereikia.
O kam iš tiesų atsargumas reikalingas? Tiems, kurie geria vaistus nuo inkstų akmenų arba kuriems ribojamas skysčių ir mineralų balansas — šparagai veikia kaip švelnus diuretikas.
Ir tiems, kurių žarnynas jautrus. Skaidulos, kurių ūglyje daug, sukelia pūtimą.
Dėl dirvos: šparagas auga smėlyje, arti paviršiaus, ir gali kaupti tai, kas dirvoje yra. Sunkiųjų metalų klausimas sprendžiamas ne virtuvėje, o perkant iš žinomo augintojo.
Prieš dedami juos į krepšelį, patikrinkite tris dalykus.
Ar ūglio galiukas suspaustas, ne išsiskleidęs? Išsiskleidęs reiškia peraugęs.
Ar stiebas lūžta, o ne lankstosi? Lankstus jau parą stovi.
Ir ar pjūvis šviežias, ne išdžiūvęs? Šis požymis pasakys daugiau nei bet kokia kaina ant lentelės.
O tas keistas kvapas šlapime po vakarienės — visiškai nekaltas. Tai skylanti asparagusinė rūgštis, ir tik dalis žmonių apskritai turi geną, leidžiantį ją užuosti.
