Kiekvieną savaitgalį praleidau valandas ravėdama piktžoles. Nugaros skausmas, sudžiūvę keliai, nesibaigiantis karas su augalais, kurie ataugdavo greičiau nei spėdavau juos išrauti.
Kai krikšto mama Onutė pakvietė į savo sodybą, nustėrau. Jos daržas atrodė nepriekaištingai – jokių piktžolių, švari žemė, vešlūs augalai.
„Kaip tu spėji viską nuravėti?” paklausiau.
Ji tik nusišypsojo ir parodė į kiemą, kur vaikščiojo penki paukščiai.
„Vištos,” atsakė ji. „Jos suėda penkiasdešimt procentų žalumynų. Aš pamiršau, kada paskutinį kartą laikiau grėblį.”
Kiek iš tikrųjų suėda vištos
Skaičiai įspūdingi.
Laisvai besigananti višta per dieną gali suvartoti iki pusės prieinamų žaliųjų augalų savo teritorijoje. Vasarą šviežia žolė ir piktžolės gali sudaryti trisdešimt–penkiasdešimt procentų jų raciono.
„Jos dirba visą dieną,” juokėsi Onutė. „Ir nereikia jokio atlyginimo – tik šiek tiek grūdų vakare.”
Be to, vištos gamina puikias trąšas. Jų mėšlas praturtina dirvą azotu ir mineralais.
Dviguba nauda: švaresnis daržas ir geresnė žemė.
Kokie augalai saugūs vištoms
Ne viskas, kas žalia, tinka paukščiams.
Dobilas, viksvos, kiaulpienės – puikus maistas. Vištos jas mielai lesa ir gauna naudingų skaidulų bei vitaminų.
„Aš specialiai palikau dobilo plotelį šalia tvoros,” pasakojo krikšto mama. „Joms tai kaip restoranas.”
Svarbu stebėti, ką vištos renkasi. Jos instinktyviai vengia daugelio nuodingų augalų, bet ne visada.
Ko vengti vištyno teritorijoje
Štai sąrašas augalų, kurie gali pakenkti paukščiams.
Vilkdalgis, tisa, oleandras, šeivamedis – visi gali sukelti rimtas pasekmes ar net mirtį.
Avokado lapai ir sėklos turi medžiagą, kuri pažeidžia širdį. Žalios bulvės ir pomidorų lapai – taip pat pavojingi dėl alkaloidų.
„Prieš išleisdama vištas į naują plotą, visada pirmiausia apžiūriu, kas ten auga,” perspėjo Onutė. „Geriau išrauti vieną nuodingą augalą nei vėliau gailėtis.”
Sezoniniai patarimai
Vasarą vištos gali pačios susirasti didžiąją dalį maisto. Joms reikia mažiau papildomo šėrimo.
Žiemą situacija keičiasi. Kai žalumynų nebelieka, reikia džiovinto pašaro ar šilumnaminių žalumynų.
Pavasarį ir rudenį – pereinamieji laikotarpiai. Palaipsniui didinkite arba mažinkite žalumynų dalį racione.
„Stebėk kiaušinius,” patarė krikšto mama. „Jei trūksta žalumynų – tryniaj bus blyškesni. Vištos pačios tau pasako, ko joms reikia.”
Mažiau darbo, daugiau naudos
Po metų su vištomis krikšto mamos požiūris į sodininkystę pasikeitė visiškai.
Ravėjimas – beveik išnyko. Kenkėjų – mažiau, nes vištos lesa ir vabzdžius. Dirvos kokybė – pagerėjo.
„Anksčiau galvodavau apie daržą kaip apie darbą,” prisipažino ji. „Dabar tai – bendradarbiavimas su gamta.”
Aš irgi jau galvoju apie vištidę. Gal kitą pavasarį atsikratysiu ne tik piktžolių, bet ir nugaros skausmo.
