Močiutė turėjo seną obelį prie tvoros. Niekas nežinojo veislės pavadinimo — vadino tiesiog „kvepiančia”. Obuoliai būdavo žalsvi, vidutinio dydžio, rūgštokai saldūs. Vienas išimtas iš statinaitės sausį atrodydavo kaip stebuklas. Po jos mirties tą obelį nupjovė — kamienas buvo supuvęs.
Praėjus dešimt metų pradėjau galvoti apie savo sodą. Atvažiavau į medelyną nepasirengęs. Pasirodė, veislių yra keli šimtai.
„Pirmiausia turite atsakyti, ko jūs norite”, — pasakė vyresnis pardavėjas Algirdas, kurio rankos buvo dirvos spalvos. „Vasarinių obuolių užkandžiui? Rudeninių pyragams? Žieminių laikymui iki Velykų? Nuo to viskas prasideda.”
Kodėl daugelis sodininkų suklysta jau pirmą sezoną
Algirdas papasakojo dažniausią klaidą.
„Žmonės atvažiuoja, pamato gražų sodinuką su skambiu pavadinimu — kažkokia ‘Honeycrisp’ ar ‘Fuji’ — ir nusiperka. Po trejų metų skambina ir klausia, kodėl medelis šąla, kodėl rauplės, kodėl nedera. Atsakymas paprastas: tos veislės sukurtos kitam klimatui. Mums reikia ko kito.”
Pridūrė: Lietuvoje dera tai, kas išbandyta dešimtmečiais arba kas selekcionuota Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje — regionuose su panašia žiema.
„Auksis, Antaninis, Ligita — tai mūsų darbiniai arkliai. Skanūs, atsparūs, ištveria minus dvidešimt be problemų.”
Penkios veislės, kurios neapleis Lietuvos sode
Auksis. Rudeninė lietuviška veislė. Skinama rugsėjo pradžioje, laikosi iki sausio pabaigos. Saldžiarūgštis, aromatingas, vidutinio dydžio. Nereikli vietai. „Jei sode tilptų tik viena obelis — sodinčiau Auksį”, — sakė Algirdas.
Antaninis. Sena lietuviška vasarinė-rudeninė veislė. Vienas ištvermingiausių žiemos šalčiams. Daug pektinų — todėl puikus obuolių sūriui, džemui, kompotui. Močiutės taip pat raugindavo su juo kopūstus.
Ligol. Lenkiška žieminė veislė. Stambūs, traškūs, saldžiarūgščiai obuoliai. Laikosi iki pavasario. Komerciniams ir didesniems sodams tinka pirmiausia.
Bohemia. Čekiška, išvesta iš populiarios ‘Rubin’. Visiškai atspari rauplėms — esminis privalumas tiems, kas nenori chemikalų. Skonis primena kriaušes, saldesnis nei pirmtakės.
Ligita. Latvių išvesta veislė. Atspari rauplėms, skoniu primena Antaninį. „Ji atrodo kaip mūsų klimato dovana iš kaimynų”, — paaiškino sodininkas.
Kodėl žievelę verta valgyti
Algirdas atsisėdo ant suolo prie kasos.
„Žinote, kas mane pikčiausiai erzina? Kai žmonės nulupa obuolio žievelę. Ten yra viskas — skaidulos, polifenoliai, junginiai, kurie mažina cholesterolį ir kraujospūdį. Nulupote — palikote tris ketvirtadalius vertės šiukšliadėžėje.”
Pridūrė ramiai: „Žmogui per parą reikia 25–38 gramų skaidulų. Vienas obuolys su žievele duoda apie penkis. Tai jau penktadalis dienos normos vienoje rankoje.”
Kada ir kur sodinti, kad medelis prigytų
Geriausias laikas — ankstyvas pavasaris, kovas–balandis, kai dirva atšyla, bet pumpurai dar nepratrūko. Galima ir spalio pradžioje, kai dirvožemis dar šiltas, o medelis jau ramybės būsenoje.
Vieta — saulėta, apsaugota nuo šiaurės vėjo. Dirva — vidutinio sunkumo priemolis, gerai drenuotas. Smėlynuose ir kietuose moliuose obelys vargsta.
Sodinimo duobė — bent 60–80 cm gylio ir tokio paties pločio. Šaknys turi tilpti laisvai, neužlinkę. Į duobės dugną — kompostas arba perpuvęs mėšlas, sumaišytas su viršutiniu dirvos sluoksniu. Trąšos negali liestis su šaknimis.
Vienos obels neužtenka
Daugelis veislių yra kryžmadulkės. Reiškia: vienas medelis sode neduos pilno derliaus, nes neturės kuo apsidulkinti. Reikia sodinti bent dvi skirtingas, tuo pačiu metu žydinčias veisles.
Auksis gerai apsidulkina su Šampionu, Spartanu, Katja, Ligol arba Golden Delicious.
Močiutės žodžiai apie obelį
Pastatydamas pirmą savo medelį atsiminiau močiutės posakį, kurį girdėdavau, kai padėdavau jai grėbti rudens lapus po obelimi.
„Vaikeli, obelis nesodinama sau. Ji sodinama tam, kas po tavęs ateis. Tu jos vaisių pilnai paragausi tik tada, kai pamatys, kaip tavo anūkas po ja žaidžia.”
Tada atrodė kaip senas pasakymas. Šiandien atrodo kaip svarbiausia, ką ji man perdavė.
