Ar jūsų pelynas dar toks, koks buvo prieš penkerius metus? Tankus, sidabrinis, apvalus kaip pagalvė? Ar jau toks, kad kraštai dar laikosi, o vidurys išretėjęs, stiebai rudi, sumedėję ir gula į visas puses po pirmo stipresnio lietaus?
Jei antrasis — kaltas ne amžius. Kaltas vienas darbas, kurio niekas nepadarė rudenį.
Problema: kodėl pelynas sensta greičiau, nei turėtų
Pelynas yra skurdžių dirvų augalas. Jam nereikia nei trąšų, nei laistymo, nei dėmesio — ir būtent todėl jam niekas neskiria dėmesio. Krūmas auga, auga, kol vieną pavasarį pasirodo, kad gražiai žaliuoja tik kraštai, o viduryje — plikas, rudas kelmas.
Taip nutinka, nes seni stiebai sumedėja ir nebeišleidžia naujų ūglių. Augalas gyvena, bet gyvena tik periferija. Dar po poros žiemų ir ta periferija ima gulti.
Sodininkė Daiva, prie kurios pelynų žmonės stabteli pasifotografuoti, tai apibūdina trumpai:
— Pelynas nemiršta nuo šalčio. Jis miršta nuo to, kad niekas neturi širdies jo nukirpti, — ramiai pasakė ji.
Priežastis: kirpimas, kurio bijoma
Dauguma sodininkų kerpa pelyną taip, kaip kerpa rožes — atsargiai, po truputį, paliekant „struktūrą”. Pelynui to nereikia. Jam reikia radikalaus kirpimo kartą per metus, beveik iki pat žemės.
Skamba žiauriai. Bet taip augalas kiekvieną pavasarį pradeda nuo nulio: iš kero pumpurų išleidžia naujus, tankius, sidabrinius ūglius, kurie per vasarą suformuoja tą pačią apvalią pagalvę. Krūmas lieka jaunas dešimtmečius.
Nekirptas — išsitempia, išretėja, sumedėja ir ima nykti. Kirptas — kasmet toks pat.
Yra ir antra priežastis, mažiau matoma. Sumedėję, sausi stiebai krūmo viduje — ideali vieta grybinėms ligoms ir kenkėjams peržiemoti. Pavasarį jie iš ten persikelia ant naujų ūglių. Radikalus kirpimas šią medžiagą pašalina kartu su visa problema, o augalas pradeda sezoną švarus.
Sprendimas: kada ir kiek
Laikas — spalio pabaiga arba lapkričio pradžia. Augalas jau baigė vegetaciją, lapai gelsta ir džiūsta, temperatūra laikosi apie +5…+10 °C, o stiprūs šalčiai dar neatėjo.
Kiekis — visa antžeminė dalis iki 5–10 cm kero. Ant kero lieka pumpurai, iš kurių pavasarį išaugs nauji ūgliai. Visa sausa, sena, pažeista medžiaga — lauk.
Įrankis — aštrus, švarus sekatorius. Prieš darbą nuvalyti alkoholiu, kad nepernešti ligų nuo kitų augalų. Pjauti kampu, kad ant pjūvio nesikauptų vanduo, ir sausą dieną.
Technika paprasta: suimti stiebų pluoštą viena ranka, kita nukirpti vienu judesiu, pjūvį darant virš pumpuro, paliekant iki centimetro. Didesnį krūmą kirpti dalimis, iš krašto į vidurį, kad matytųsi keras. Visas darbas — dešimt minučių, net ir dvidešimtmečiam krūmui.
Tręšti po kirpimo nereikia — pelynui trąšos tik kenkia. Mulčiuoti galima 5 cm sausų lapų ar šiaudų sluoksniu, bet dauguma veislių taip žiemingos, kad ir to nereikia.
— Dešimt minučių su sekatoriumi ir krūmas, kuris atrodė pasenęs, pavasarį grįžta kaip naujas, — pridūrė Daiva.
Niuansai: kada kirpti ne rudenį
Per anksti — rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje — kirpti negalima. Augalas dar auga ir po kirpimo išleis naujus ūglius, kurie nespės sumedėti ir žiemą apšals. Tai vienintelis būdas pelyną tikrai pakenkti.
Pavasarį — kovo pabaigoje, balandžio pradžioje, po paskutinių šalnų — kirpti irgi galima. Privalumas: matote, kurios šakos žiemos nepergyveno, o sausi stiebai per žiemą saugojo šaknis nuo šalčio. Trūkumas: sodas visą žiemą atrodo netvarkingas, o sušalę stiebai lūžinėja ir kerpasi sunkiau.
Abu būdai veikia, ir sodininkai dėl to ginčijasi dešimtmečiais be aiškaus laimėtojo. Rudeninis tiesiog patogesnis — sodas sutvarkytas prieš žiemą, o pavasarį prie šio darbo grįžti nebereikia.
Vasarą — birželį, liepą — tik kosmetika: patrumpinti per ilgus ūglius, nukirpti žiedynstiebius, kai tik pasirodo. Pelyno žiedai smulkūs, gelsvi ir dekoratyvinės vertės neturi, o augalui kainuoja energijos, kurios reikia lapams.
Jei turite retesnę veislę ar seną, nusilpusį krūmą ir bijote radikalumo — galima patrumpinti iki pusės ar trečdalio aukščio. Bet Daiva į tai moja ranka: pelynas, nekirptas net dešimt metų, po kirpimo iki 5 cm per vienerius dvejus metus atsinaujina visiškai.
Klaidos, kurias daro beveik visi
Palieka nukirptas šakas ant žemės aplink augalą — arba, dar blogiau, meta į kompostą. Pelyno lapuose ir stiebuose daug eterinių aliejų, kurie komposte gali slopinti kitų augalų augimą. Nukirptą medžiagą išnešti iš sodo.
Arba išdžiovinti: pelynas puikiai atbaido kandis spintoje, peles sandėliuke, o kartusis — dar ir vaistažolė, nors su ja atsargiai. Kelios šakelės, pakabintos galva žemyn sausoje pavėsinėje, per porą savaičių išdžiūsta ir metus laiko aromatą.
Dėl veislių Lietuvoje jaudintis nereikia: kartusis kietis (Artemisia absinthium), sidabrinis pelynas (A. ludoviciana) ir žemasis Schmidto pelynas ‘Nana’ parduodami beveik kiekviename sodo centre, visi trys žiemoja be dangos ir visi trys kerpami taip pat.
— Pelynas yra pats atlaidžiausias augalas sode. Jis atleidžia viską, išskyrus baimę, — pasakė Daiva, dėdama sekatorių į kišenę.
