Pusryčių dar nėra. Kava dar nevirta. Ant stalo — stiklainis su geltonomis, oranžinėmis ir rudomis granulėmis, kurios atrodo kaip smulkus žvyras. Paimu arbatinį šaukštelį, įsidedu į burną ir laukiu, kol ištirps. Skonis — tarp medaus, šieno ir kažko gėlėto. Ne malonus, ne nemalonus. Tiesiog keistas.

Tai darau jau penkta diena. Ir štai ką pastebėjau.

Kaip atsidūriau prie to stiklainio

Nuovargis buvo mano norma. Ne toks, kad nepakeltum galvos nuo pagalvės — toks, kuris tiesiog visada yra. Rytais sunku. Po pietų migdo. Vakare neužtenka jėgų perskaityti puslapio. Kraujo tyrimai tvarkoje, miegu septynias valandas, kava nebepadeda.

Turguje bitininkė Aldona, pas kurią dešimt metų perku medų, pamačiusi, kaip žiovauju, pastūmė stiklainį su žiedadulkėmis.

— Šaukštelį ryte, prieš valgį. Penkias dienas. Paskui pasakysi, ar dar žiovauji, — ramiai pasakė ji.

Nusipirkau labiau iš mandagumo nei iš tikėjimo.

Kas tos granulės iš tikrųjų

Bičių žiedadulkės — tai augalų žiedadulkės, kurias bitės surenka, sulipdo su nektaru ir savo fermentais ir parneša į avilį. Bitininkai jas surenka specialiomis gaudyklėmis prie avilio angos. Avilyje dalis jų dar ir fermentuojasi — tada vadinamos bičių duonele arba perga, ir tai jau labiau koncentruotas, lengviau įsisavinamas produktas.

Sudėtis neeilinė: aminorūgštys, B grupės vitaminai, mineralai, fermentai, antioksidaciniai junginiai. Viskas natūraliai sukrauta į mažas granules.

Bet svarbiausias dalykas, kurį man paaiškino Aldona, — žiedadulkės nėra stimuliatorius.

— Kava trenkia ir paleidžia. Žiedadulkės nieko netrenkia. Jos tiesiog duoda organizmui medžiagų, kurių jam trūksta, ir jis pats pradeda dirbti tolygiau, — pridūrė ji.

Pavargęs organizmas į stimuliatorius dažnai reaguoja prastai: trumpas pakilimas, paskui dar gilesnė duobė. Žiedadulkės veikia kitaip — lėtai, bet be nuosmukių.

Metodas: kaip vartoti, kad būtų prasmė

Standartinė suaugusiojo porcija — vienas arbatinis šaukštelis per dieną. Ryte, tuščiu skrandžiu, kad medžiagos geriau įsisavintų. Granules galima lėtai ištirpinti burnoje, sumaišyti su šaukšteliu medaus arba užpilti nedideliu kiekiu drungno vandens.

Vienintelis draudimas — karštis. Į karštą arbatą dėti negalima: aukšta temperatūra suardo fermentus ir dalį vitaminų. Tada lieka tik skonis.

Dozę galima dalinti į dvi, jei reikia, bet esmė ne kiekyje. Esmė reguliarume. Poveikis pasireiškia ne iš karto, todėl viena diena nieko neparodys. Pirmą savaitę kai kam skonis atrodo nepakeliamas — tada paprasčiausia granules sumaišyti su šaukštu jogurto ar avižinės košės. Svarbu tik, kad košė būtų atvėsusi, ne tiesiai nuo viryklės.

Dar vienas praktinis dalykas: stiklainį laikykite ten, kur jį matote. Žiedadulkės neveikia, kai stovi spintelės gilumoje už druskos.

Dienoraštis: penkios dienos tiksliai

Pirma diena. Nieko. Jokio pakilimo, jokio dūzgimo galvoje. Tik keistas skonis burnoje.

Antra diena. Atsibudau anksčiau, nei suskambo žadintuvas. Nesupratau, ar tai žiedadulkės, ar atsitiktinumas.

Trečia diena. Pirmąkart per daugelį savaičių popiet nenorėjau gulti. Dirbau iki vakaro be tos įprastos duobės apie trečią valandą.

Ketvirta diena. Pastebėjau, kad perskaičiau trisdešimt puslapių ir nepamečiau minties. Anksčiau tai nebuvo įmanoma.

Penkta diena. Rytas ramus. Ne energingas kaip po dviejų kavų — ramus. Galva aiški, kūnas nesunkus. Per pusryčius vyras pakėlė akis nuo telefono:

— Tu šiandien nežiovauji, — nustebęs pasakė jis.

Pati nebuvau to pastebėjusi. Nuovargis nedingo kaip stebuklas. Jis tiesiog nustojo būti fonu.

Ir čia svarbu pasakyti sąžiningai: tai mano patirtis, ne klinikinis tyrimas. Žmonės reaguoja skirtingai, o daliai pokyčių greičiausiai padėjo ir pats faktas, kad pagaliau kažką dariau.

Kada žiedadulkių vartoti negalima

Alergija žiedadulkėms arba bičių produktams — griežtas stop. Žmonėms su šienlige pirmą kartą verta pabandyti kelias granules, ne šaukštelį, ir palaukti dieną. Vaikams iki metų — ne. Nėščioms moterims ir vartojantiems kraują skystinančius vaistus — pirma pasitarti su gydytoju.

Ir dar: jei nuovargis lėtinis, trunka mėnesius ir neturi aiškios priežasties, žiedadulkės nėra atsakymas. Atsakymas yra kraujo tyrimas — geležis, skydliaukė, vitaminas D. Granulės gali padėti, kai trūksta medžiagų. Jos negali gydyti ligos.

Lietuvoje žiedadulkių ieškoti nereikia — jas turi beveik kiekvienas bitininkas, jos parduodamos turguose, mugėse ir sveiko maisto parduotuvėse. Stiklainis kainuoja nuo kelių iki keliolikos eurų ir užtenka mėnesiui. Jei norite stipresnio varianto, prašykite bičių duonelės.

Renkantis verta pažiūrėti į spalvą: geros žiedadulkės būna margos — geltonos, oranžinės, rusvos, kartais net violetinės granulės viename stiklainyje. Vienspalvis, blyškus turinys dažniausiai reiškia vieną augalą arba seną derlių. Šviežios granulės yra minkštos, lengvai sutrupa tarp pirštų ir kvepia gėlėmis, o ne dulkėmis. Laikyti reikia šaldytuve, sandariai uždarytas, nes drėgmė jas sugadina per kelias savaites. Džiovintos laikosi ilgiau, bet dalis fermentų džiovinant prarandama.

Patikrinkite patys: tris savaites kasryt prieš valgį — šaukštelis žiedadulkių, ir kiekvieną vakarą vienu žodžiu užsirašykite, kaip jautėtės per dieną. Jei po trijų savaičių užrašuose daugiau „gerai” nei „sunku” — turite atsakymą. Jei ne — turite pagrindą eiti pas gydytoją. Abu rezultatai yra geri.