Senos tvoros vietoje buvo tik sulinkę kuolai ir surūdijęs tinklas. Kai kaimynas Gintaras pamatė, kad planuoju kviesti meistrus, pasakė: „Už ką mokėsi penkis šimtus eurų? Ateik šeštadienį – per dieną pastatysim patys.”
Pagalvojau – per vieną dieną? Tvirtą tvorą? Iš paprastų medžiagų? Skambėjo neįtikinamai. Bet Gintaras statybose dirbo dvidešimt metų – juo pasitikėjau.
Trys medžiagos – ir daugiau nieko nereikia
„Visa tvora stovi ant trijų dalykų,” – paaiškino Gintaras. „Metaliniai stulpai, cinkuota viela ir tinklo plokštės. Viskas.”
Stulpai – apie dviejų metrų aukščio, pakankamai tvirti, kad atlaikytų vėją. Cinkuota viela – viršuje ir apačioje, kaip rėmas tinklui laikyti. Tinklas – pagrindinis arba su privatumo danga, priklausomai nuo poreikio.
„Medžiagas nupirkau už šimtą dvidešimt eurų,” – pasakė Gintaras. „Visa tvora – dvylika metrų. Pamąstyk, kiek meistrai būtų paprašę.”
Rėmas per mažiau nei valandą
Šeštadienio rytą pradėjome nuo stulpų. Gintaras parodė: „Kas du su puse metro – stulpas. Įkali vertikaliai, patikrini gulsčiuku. Neskubėk – jei stulpai kreivi, visa tvora bus kreiva.”
Kai stulpai stovėjo – viela. „Viršutinė linija ir apatinė. Tempi stipriai – viela turi būti kaip styga. Jei atsileis – tinklas sagas,” – paaiškino jis. Vielos tempimui naudojome paprastą repletuką ir tvirtinimo mazgus.
Per keturiasdešimt minučių rėmas stovėjo. Atrodė paprastai – bet kai paliečiau, supratau, kad tai tvirta konstrukcija.
Tinklas ir privatumo danga
Tinklą tvirtinome prie vielos rišamaisiais elementais – kas penkiolika centimetrų. „Nesigailėk tvirtinimo taškų,” – sakė Gintaras. „Kuo daugiau – tuo tvirtiau laiko. Vėjas yra didžiausias tvoros priešas.”
Ant viršutinės vielos uždėjome privatumo tinklelį. Tempėme tolygiai, tvirtinome apačioje spaustukais. Gintaras pabrėžė: „Jei paliksi klostę – vėjas ją plės. Tempk taip, kad audinys būtų lygus kaip stalas.”
Per tris valandas nuo pradžios – tvora stovėjo. Tiesi, tvirta ir tvarkinga. Kaimynė iš kitos pusės paklausė, kas ją statė. Kai pasakiau, kad patys per vieną dieną – netikėjo. „Atrodo profesionaliai,” – pasakė ji. Gintaras šypsojosi.
Kad laikytųsi ne vieną sezoną
Gintaras perspėjo: „Pastatyti – pusė darbo. Prižiūrėti – antra pusė.” Pavasarį – tikrinti vielos įtempimą po žiemos, nes šaltis ir drėgmė atpalaiduoja jungtis. Vasarą – suveržti jungtis, kurias atpalaiduoja karštis. Rudenį – nuvalyti lapus nuo apatinės dalies, kad nekauptų drėgmės ir nevaržytų drenažo. Žiemą – nuskalauti druską nuo cinkuotų dalių, ypač jei kelias šalia.
„Kas ketvirtį apžiūrėk tinklą – jei kur nors atplyšo, taisyk iš karto,” – pridūrė jis. „Mažas pažeidimas virsta dideliu per vieną audrą.”
Trys metai – ir stovi kaip pirmą dieną
Tą šeštadienį išleidau šimtą dvidešimt eurų ir šešias valandas. Tvora stovi trečius metus – nė karto netaisiau, tik kartą per ketvirtį apžiūriu ir suveržiu, kur reikia. Meistrai tuo metu būtų paprašę penkių šimtų – be medžiagų. Kaimynas Gintaras tą vakarą, gerdamas alų prie naujos tvoros, pasakė: „Visada geriau mokėti medžiagas nei meistrus. Ypač kai darbas paprastesnis, nei atrodo.” Po trejų metų galiu pasakyti – jis buvo teisus. Kartais svarbiausia ne mokėti daugiau, o žinoti, kaip daryti pačiam.
