Močiutė niekada nepradėdavo valyti, kol virtuvėje neužvirdavo puodo su lauro lapais ir sauja gvazdikėlių. Keturi penki lapai, keli gvazdikėliai, vanduo, penkios minutės — ir garai lėtai sklisdavo per kambarį, pro duris, per koridorių. Vaikystėje man tai atrodė kaip ritualas be prasmės. „Kam tu virti tuos lapus?” — klausdavau. „Pamatysi,” — atsakydavo ji ir niekada nepaaiškindavo daugiau. Kol pati nepabandžiau.
Kas slepiasi lauro lape
Lauro lapuose yra eterinių aliejų, kurie garuodami skleidžia intensyvų, bet nemalonų kvapą. Tai ne kvepalai — tai veikiau natūrali aromato bomba, kuri nuslopina užsistovėjusius kvapus: nuo virtuvės riebalų iki seno kilimo kvapo, kurio nepastebi, kol neateina svečiai.
Senovės Graikijoje lauras simbolizavo pergalę ir švarą. Šiandien mokslininkai patvirtina tai, ką žmonės žinojo šimtmečius — lauro eteriniai aliejai turi antiseptinių ir antibakterinių savybių. Garai ne tik keičia kvapą. Jie keičia oro kokybę patalpoje.
Bet kvapas — tik pradžia.
Tie patys eteriniai aliejai veikia kaip natūralus vabzdžių atbaidiklis. Kandys, maži vabalėliai, net skruzdės nemėgsta lauro aromato. Kaimynė, kuri irgi taip daro, kartą pasakė: „Nuo tada, kai dedu lauro lapus prie miltų — neberadau nė vieno drugio.” Keli sausi lapai spintelėje su grūdais ar miltais — ir tikimybė rasti ten ką nors gyvą smarkiai sumažėja.
Purkštuvas iš vieno puodo
Receptas toks, kokį naudojo močiutė: keturi penki lauro lapai ir trys keturi gvazdikėliai sudedami į puodą su vandeniu ir verdami penkias septynias minutes. Gvazdikėliai čia ne dėl grožio — juose yra eugenolio, kuris sustiprina antiseptinį poveikį ir suteikia tam gilų, šiltą aromatą, kurio vien lauras nepasiekia.
Kai garai atlieka savo darbą, vanduo atvėsinamas ir perkošiamas. Skystis supilamas į paprastą purkštuvą — ir viskas. Naminis valiklis paruoštas.
Juo galima purkšti ant kilimų, užuolaidų, minkštų baldų, kėdžių atlošų, pagalvių. Lengvas purškimas — ne mirkymas. Tikslas — suteikti audiniui gaivumo ir lengvo aromato, ne jį sušlapinti. Po purškimo audinys turi džiūti natūraliai — jokio šildymo, jokio trinimo.
Kas nori dar sodresnio kvapo — gali pridėti žiupsnelį cinamono ar lašą vanilės. Tada namai kvepia taip, lyg ką tik būtum kepęs pyragą. Bet pagrindas visada tas pats — lauras ir gvazdikėliai.
Kur purkšti, o kur — tiesiog padėti lapą
Purkštuvas geriausiai tinka audiniams: kilimams, kilimėliams, užuolaidoms, sofai. Bet yra vietų, kur geriau tiesiog padėti sausą lauro lapą.
Spintelėse su kruopomis, miltais, makaronais — vienas lapas tarp indų. Stalčiuose su rankšluosčiais — vienas dugne. Šaldytuve šalia vaisių ir daržovių — dar vienas. Augintinio guolyje — taip pat veikia. Net prie durų angų, kur vasarą mėgsta rinktis smulkūs vabzdžiai.
Lapas keičiamas kas dvi tris savaites. Kai kvapas susilpnėja — laikas dėti naują. Jokių išlaidų, jokių cheminių priemonių, jokio sudėtingumo. Pakelis lauro lapų kainuoja centus, o veikia ilgiau nei daugelis pirktinių priemonių.
Viena taisyklė, kurios negalima pamiršti
Prieš purškiant ant bet kokio audinio — pirmiausia reikia išbandyti nedidelę nematomą vietą. Ypač jei audinys švelnus, šviesus ar senas. Acto pėdsakų lauro vandenyje beveik nėra, bet atsargumas niekada nekenkia.
Ir dar vienas niuansas: kilimą prieš purškimą verta išsiurbti. „Pirma dulkes surink, paskui gaivink,” — sakydavo močiutė. Dulkės po valiklio sluoksniu tik įstringa giliau. Pirma — siurblys, tada — purkštuvas, ir po penkiolikos minučių — dar vienas siurbimas. Rezultatas juntamas iš karto.
Tą vakarą, kai pirmą kartą išbandžiau močiutės metodą savo bute, nesitikėjau nieko ypatingo. Puodas vandens, keli lauro lapai, sauja gvazdikėlių. Bet kai grįžau iš parduotuvės ir atidariau duris — kvapas buvo kitoks. Ramesnis. Švaresnis. Toks, kurio nelabai moki paaiškinti, bet iš karto jauti.
