Dėvėtų drabužių parduotuvė Lietuvoje gali apsimokėti, jei savininkas kontroliuoja prekių savikainą ir iš anksto žino, kokią partijos dalį pavyks parduoti už planuotą kainą. Paklausa šiai nišai yra, nes drabužių vartojimas ES auga, o perpardavimo verslo modeliai plečiasi. Pelną arba nuostolį dažniausiai lemia tiekimo sprendimai ir išlaidų kontrolė.
Rinkos ženklai, palaikantys dėvėtų drabužių prekybą
Europos aplinkos agentūros (EEA) duomenimis, 2022 m. vidutinis ES gyventojas įsigijo 19 kg drabužių, avalynės ir namų tekstilės, o 2019 m. šis kiekis siekė 17 kg. Didėjantis vartojimas reiškia ir didesnį naudotų drabužių srautą, kurį galima parduoti antrą kartą.
Ellen MacArthur fondo vertinimu, perpardavimas, nuoma, taisymas ir perdarymas jau dabar sudaro daugiau nei 73 mlrd. JAV dolerių vertės rinką, arba 3,5 % pasaulinės mados rinkos. Fondo skaičiavimais, iki 2030 m. ši dalis gali išaugti iki 23 %. Rinkos kryptis rodo augančią paklausą, bet konkrečios parduotuvės pelną lemia vietos konkurencija, nuomos kaina ir asortimento kokybė.
Kas lemia dėvėtų drabužių parduotuvės pelningumą?
Dėvėtų drabužių parduotuvės pelningumą labiausiai lemia prekių savikaina, nuomos ir darbo išlaidos bei tai, kokia partijos dalis parduodama be nuolaidos. Didmenoje dėvėti drabužiai perkami kilogramais, o parduotuvėje parduodami vienetais, todėl marža priklauso nuo to, kiek vertingų gaminių yra kiekviename maiše.
Prekių rūšis tiesiogiai keičia šį santykį. Aukštesnės rūšies partijoje daugiau gaminių, kuriuos galima parduoti brangiau, tačiau ir kilogramas kainuoja daugiau. Žemesnės rūšies partija pigesnė, bet jai reikia daugiau atrinkimo darbo, o dalis prekių gali likti neparduota.
Kokios prekės atkeliaus, iš dalies galima numatyti dar prieš užsakymą. Kreskat nurodo, kad prekių pavyzdžiai jo svetainėje atspindi realų sandėlio likutį, todėl pagal juos galima planuoti, kokie dėvėti drabužiai pateks į lentynas artimiausią sezoną. Bandomajam šio tiekėjo užsakymui pakanka vieno maišo: pirmą partiją galima pasirinkti nedidelę, o apie didesnį kiekį spręsti pagal pardavimus.
Rizikos, kurias verta įvertinti prieš atidarant parduotuvę
Didžiausia pradžios rizika yra apyvartinės lėšos, įšaldytos neparduotose prekėse. Kai tiekėjas verslo klientams parduotų dėvėtų drabužių negrąžina, netinkamos rūšies partija tampa savininko nuostoliu. Pirmą užsakymą verta daryti nedidelį ir kelias savaites fiksuoti, kurios kategorijos parduodamos greičiausiai.
Kita rizika susijusi su prekybai netinkamais gaminiais. LR aplinkos ministerija primena, kad pagal ES reikalavimus nuo 2025 m. sausio 1 d. tekstilės atliekos turi būti surenkamos atskirai. Parduotuvei reikia iš anksto žinoti, kur atiduos sugadintus ar neparduotus drabužius, ir šias išlaidas įtraukti į verslo planą.
Prieš atidarant verta apskaičiuoti, kiek prekių per mėnesį reikia parduoti, kad būtų padengtos nuomos, darbo užmokesčio ir prekių išlaidos. Šis skaičius parodo, ar pasirinktos patalpos, kainų lygis ir prekių rūšis dera tarpusavyje.
Parduotuvė atsiperka greičiau, kai savininkas reguliariai lygina partijų savikainą su pardavimais ir pagal tai keičia užsakomas rūšis bei kategorijas. Be tokios apskaitos sunku pasakyti, kuri prekių grupė uždirba, o kuri tik užima vietą lentynoje.
