Mokyklų, darželių, ligoninių ir kitų viešųjų įstaigų valgyklos kasdien gamina maistą šimtams ar net tūkstančiams žmonių. Kepant kotletus, žuvies pjausnį ar bulves, susikaupiantis panaudotas aliejus dažnai lieka be aiškios tvarkymo sistemos. Dalies įstaigų vadovai nuoširdžiai nežino, kad šiam klausimui taikomi konkretūs teisiniai reikalavimai — ir kad jų nesilaikymas gali baigtis ne tik bauda, bet ir viešu skandalu.
Teisinė bazė: ką sako Lietuvos teisės aktai
Panaudotas kepimo aliejus klasifikuojamas kaip maistinė atlieka, kodas 20 01 25 pagal Atliekų tvarkymo taisykles. Visos įstaigos, kurių veikloje susidaro tokių atliekų, privalo organizuoti atskirą jų kaupimą ir perdavimą licencijuotam atliekų tvarkytojui. Tai taikoma ir biudžetinėms, ir privačioms organizacijoms.
Viešųjų pirkimų kontekste atliekų tvarkymo paslauga dažniausiai perkama kaip dalis bendrojo ūkio aptarnavimo. Tačiau praktiška alternatyva — sudaryti atskirą sutartį su specializuotu surinkėju, kuris ne tik paima atlieką, bet ir sumoka už ją. Tokiu būdu aliejaus atliekų supirkimas Lietuvoje tampa ne išlaidų eilute, o pajamų šaltiniu, nors ir nedideliu.
Kiek aliejaus susidaro mokyklų ir darželių valgyklose
Vidutinė bendrojo ugdymo mokykla, maitinanti 300–500 mokinių, per savaitę sunaudoja apie 5–15 litrų kepimo aliejaus, priklausomai nuo meniu. Darželiuose skaičiai panašūs arba kiek mažesni. Per metus tai sudaro 250–750 litrų — kiekis, kuris atrodo nedidelis, bet padaugintas iš kelių šimtų šalies mokyklų tampa reikšmingu srautu.
Ligoninės ir slaugos įstaigos generuoja didesnius kiekius, nes maitina pacientus tris kartus per dieną, o kai kurios turi atskiras dietines virtuves su savo kepimo įranga.
Dažniausios klaidos, kurias daro viešosios įstaigos
Pirma ir dažniausia — aliejus pilamas į bendrą nuotekų sistemą. Ypač tai būdinga senesnės statybos pastatams, kuriuose nėra riebalų gaudyklių arba jos neveikia. Antra — aliejus supilamas į bendrus buitinių atliekų konteinerius, kas sukelia kvapą, pritraukia kenkėjus ir neatitinka atliekų rūšiavimo reikalavimų.
Trečia klaida — dokumentų trūkumas. Kai kurios įstaigos atiduoda aliejų be važtaraščių, be sutarties, kartais net nežinomam vežėjui. Kontrolės atveju tai vertinama kaip neteisėtas atliekų perdavimas.
Kaip susitvarkyti per savaitę
Procesas paprastas ir nereikalauja investicijų. Pakanka: rasti patalpoje vietą atskirai talpai (20–60 litrų, priklausomai nuo apimties), instruktuoti virtuvės personalą pilti atvėsusį aliejų tik ten, sudaryti sutartį su licencijuotu surinkėju ir užtikrinti, kad aliejaus atliekų surinkimas vyktų reguliariai pagal suderintą grafiką.
Surinkėjas paprastai pateikia talpas nemokamai, tvarko dokumentaciją ir atvažiuoja pagal grafiką. Nuo įstaigos pusės reikia tik vieno atsakingo asmens — dažniausiai tai ūkvedys arba valgyklos vedėja.
Ekologinis ugdymas kaip papildoma vertė
Mokykloms yra dar viena priežastis sutvarkyti aliejaus atliekų klausimą: tai puiki edukacinė proga. Mokiniai gali matyti, kaip atliekos virsta žaliava, ir suprasti žiedinės ekonomikos principus ne iš vadovėlio, o iš savo mokyklos patirties. Keletas Lietuvos mokyklų jau integruoja atliekų rūšiavimą į gamtos mokslų programą kaip praktinę užduotį.
