Lysvė atrodė kaip po žemės drebėjimo. Morkos išjudintos iš eilių. Daigai pakrypę į šonus. Žemė supurenta taip, lyg kas naktį būtų kasinėjęs pirštais.

„Galvojau — kurmis,” — prisiminė Daiva, tris sezonus kovojusi su tokiais pažeidimais. — „Bet kurmis palieka kupstus. O čia — tuneliai, įdubimai ir nupjautos šaknys.”

Kurkliai. Stambūs požeminiai vabzdžiai, apie kuriuos dauguma sodininkų sužino per vėlai.

Kodėl kurkliai pavojingesni nei atrodo

Viena patelė per sezoną padeda iki trišimtų kiaušinėlių. Tuneliai driekiasi dešimtis centimetrų po dirvos paviršiumi — kerta lysvių eiles, morkynes, gėlynus, vejos šaknis.

Žala pasirodo ne iš karto. Iš pradžių — keli nudžiūvę daigai. Paskui — retėjanti veja su keistomis plikėmis. Galiausiai — ištisi plotai, kur nieko nebepasodini.

„Barsčiau granuliuotas priemones, liejau česnako nuovirą,” — prisipažino Daiva. — „Nieko. Jie tiesiog persikelia metro toliau ir kasa iš naujo.”

Problema ta, kad kurkliai gyvena ir maitinasi po žeme. Jie graužia šaknis, kerta daigų pagrindus, ardydo dirvos struktūrą. Paviršinės priemonės jų tiesiog nepasiekia — granulės lieka viršuje, nuovirai nudžiūsta. Reikia kažko, kas patektų tiesiai į tunelius.

Vienas kibiras ir vienas šaukštas

Receptas paprastesnis nei skamba.

Valgomasis šaukštas indų ploviklio ištirpinamas kibire šilto vandens. Gerai išmaišoma, kol nelieka neištirpusių likučių — tai svarbu, nes netolygus mišinys blogiau skverbiasi gilyn.

Tirpalas pilamas tiesiai į aktyvius urvus. Lėtai. Tolygiai. Kiekviena matoma anga — po truputį, kad skystis pasiektų gilesnius kanalus ir šoninius atšakas.

Ploviklis sukuria plonytę plėvelę, kuri sutrikdo vabzdžių kvėpavimą po žeme. Sudirgintas kurklis lipa aukštyn — ir atsiduria paviršiuje. Procesas trunka nuo kelių minučių iki kitos dienos ryto.

Svarbu apdoroti visas matomas angas, ne tik vieną ar dvi. Kurklių tunelių sistema byra šakomis — praleidus vieną išėjimą, dalis populiacijos tiesiog pasislenka giliau.

Ką pamatysite kitą rytą

Prie apdorotų urvų — vaizdas, kurio nesitikite. Kurkliai guli ant žemės. Vieni nejuda, kiti lėtai šliaužia prie drėgnesnių vietų. Surinkti juos paprasta — dėkite į kibirą ir išneškite iš sodo.

„Pirmą kartą suskaičiavau devynis,” — Daiva net nusijuokė. — „Tiek jų gyveno po mano pomidorais. O aš visą laiką kaltinau laistymo režimą.”

Geriausias laikas tikrinti — ankstų rytą, kol saulė dar neišdžiovino paviršiaus. Ieškokite ties suardytomis eilėmis, po puriais grumstais, prie atverstų angų. Kai kurie gali bandyti grįžti atgal — todėl surinkite viską, ką rasite, iš karto.

Kad negrįžtų atgal

Atsikratyti esamų — pusė darbo. Kita pusė — padaryti sodą nepatrauklų naujiems kurkliams.

Po žemės dirbimo dirvą verta lengvai suslėgti — puri žemė jiems kaip kvietimas grįžti. Laistyti rečiau, bet giliau, vengiant nuolatinio paviršinio šlapumo. Mulčio sluoksnis — ne storesnis nei trys centimetrai. Komposto krūvas, piktžolių liekanas, pūvančius augalų likučius — šalinti nedelsiant. Tai idealios vietos kiaušinėliams dėti.

Kas kelias dienas verta apeiti lysvių pakraščius ir patikrinti, ar neatsirado šviežių tunelių. Kuo anksčiau pastebėsite, tuo mažiau žalos spės padaryti.

Daiva dabar kas vakarą apeina sodą su kibiru rankoje. Ne todėl, kad bijo. Tiesiog žino — vienas šaukštas ploviklio laiku sutaupo viso sezono derlių.