Višta nustojo dėti. Antra — irgi. Trečia — sėdi ant laktos ir neina į lizdą. Šerti — šeria, vanduo — šviežias, temperatūra — normali. O kiaušinių — vis mažiau.
„Galvojau — senstanti banda,” — prisiminė Indrė, trejus metus laikanti dešimt vištų. — „Kol veterinaras paklausė — o kada paskutinį kartą dezinfekavote vištidę?”
Atsakymas buvo — niekada.
Pirmas žingsnis — viską lauk
Ne nuo plovimo pradedama. Ne nuo dezinfekcijos. O nuo tuščio pastato.
Visas kraikas — lauk. Mėšlas — lauk. Lizdų medžiaga — lauk. Laktos — nuimti ir išnešti. Lėkštelės, gertuvės, lestuvai — irgi. Kol pastatas tuščias kaip prieš atkeliant pirmą vištą.
Tada — sausas šlavimas. Sienos, lubos, grindys, kampai, plyšiai. Voratinkliai, dulkės, plunksnos, prisilipusios žemės — viskas nušluojama arba nušveičiama kietu šepečiu. Šiame etape dar nieko nedrėkinti — sausa tarša pašalinama sausai, kitaip ji tiesiog įsigeria į paviršių ir tampa sunkiau nuvaloma.
„Nuvaliau kampe voratinklį ir iškrito erkių lizdas,” — prisiminė Indrė. — „Dešimtys mažyčių parazitų. Ir aš nežinojau, kad jie ten gyvena.”
Antras žingsnis — plauti karštu vandeniu
Kai viskas sausa ir nušveista — plauti. Šiltas vanduo su indų plovikliu arba praskiestu obuolių actu — gerai išgręžta šluostė arba šepetys ant koto.
Grindys, sienos, laktos, lizdų dėžutės — viską, ką galima pasiekti. Ypač kampus, plyšius, jungčių vietas — ten kaupiasi ir mėšlas, ir parazitai.
Kas turi aukšto slėgio ploviklį — dar geriau. Vandens srovė išmuša nešvarumus iš vietų, kur ranka nepasiekia. Po plovimo — palikti atvirą, kad viskas išdžiūtų. Idealiai — saulėtą dieną, kai durys ir langai atviri. Drėgna vištidė — blogiau nei neplauta, nes drėgmė skatina pelėsius ir bakterijas. Saulės šviesa ir šviežias oras — papildomi sąjungininkai, kurie nekainuoja nieko.
Trečias žingsnis — dezinfekuoti
Daugelis šį žingsnį praleidžia. O jis — svarbiausias.
Net po kruopštaus plovimo ant paviršių lieka patogenai — salmonelės, E. coli, kokcidijos sporos, grybeliai. Jų nematote. Bet vištos su jais susiduria kiekvieną dieną. Ir lėtai silpsta.
Saugūs dezinfekantai namų vištidėms — vandenilio peroksido pagrindo tirpalai arba ketvirtinių amonio junginių preparatai, kuriuos rasite veterinarinėse ar žemės ūkio parduotuvėse. Chloro tirpalai irgi veikia, bet reikia tikslios dozuotės ir gero išvėdinimo po to.
Svarbiausias niuansas — dezinfekuoti galima tik ant švaraus paviršiaus. Ant mėšlo ar dulkių — dezinfektantas neveikia. Organinės medžiagos neutralizuoja antimikrobinį poveikį. Todėl seka griežta — valyti, plauti, džiovinti, tik tada — dezinfekuoti. Stiprūs pramoniniai preparatai, skirti dideliems ūkiams, namų vištidei netinka — per toksiški, per agresyvūs. Rinkitės produktus, ant kurių aiškiai nurodyta, kad tinka paukštidėms ir smulkiems ūkiams.
Po dezinfekcijos — vėl leisti išdžiūti. Visiškai. Tada — šviežias kraikas, švarūs lizdai, grąžintos laktos. Ir vištos grįžta į aplinką, kurioje parazitų ir patogenų — minimumas.
„Po savaitės radau penkis kiaušinius per dieną,” — Indrė nusišypsojo. — „Prieš tai — du tris. Tos pačios vištos. Tas pats pašaras. Tik švari vištidė.”
Trys valandos pavasarį. Šluota, kibiras, dezinfektantas. Ir banda, kuri vėl deda tiek, kiek turėtų — ne todėl, kad pasikeitė pašaras, o todėl, kad aplinka nebešalina jų energijos kovai su parazitais ir infekcijomis.
