Aštuonias valandas per dieną sėdžiu prie kompiuterio. Ir beveik visą tą laiką – su viena koja užmesta ant kitos. Nejaučiau jokio diskomforto, kol vieną rytą atsikėliau ir dešinė koja tiesiog nepakluso.
Tirpo, dilgčiojo, sunkiai lenkėsi. Pagalvojau – gal prasiėmiau treniruotėje. Bet treniruotės nebuvo jau savaitę. Nuėjau pas kineziterapeutę Jurgitą – ir ji iškart paklausė: „O kaip sėdite darbe?”
Parodžiau. Ji papurtė galvą.
Kas vyksta, kai kojas sukryžiuoji
Jurgita paaiškino biomechaniką, kurios niekada nesusimąsčiau. Kai viena koja atsiduria ant kitos, dubuo pasukamas asimetriškai. Vienas klubas apkraunamas daugiau, kitas – mažiau. Vienos pusės raumenys sutrumpėja ir įsitempia, kitos – pertempiami ir silpsta.
„Tai kaip virvė, kurią nuolat tempi į vieną pusę,” – palygino ji. – „Iš pradžių nieko nejauti, bet po mėnesių stuburas ir klubai pradeda kompensuoti. Ir tada ateina skausmas.”
Bet labiausiai mane sukrėtė kitas dalykas. Peronealinis nervas – jis eina ties šeivikaulio galvute – tiesiogiai suspaudžiamas, kai kojos sukryžiuotos. Būtent todėl tirpsta ir dilgčioja pėda. Tai ne „prasimiegojusi” koja – tai mechaninis nervo suspaudimas.
Kiek laiko užtrunka, kol tai tampa problema
Paklausiau Jurgitos, ar retkarčiais sukryžiuoti kojas – jau pavojinga. Ji atsakė aiškiai: „Kelios minutės – nieko baisaus. Bet jei sėdi taip ilgiau nei dvidešimt trisdešimt minučių – raumenų spaudimas ir kraujotakos sutrikimas jau matuojamas.”
Lėtinis kojų kryžiavimas per kelias savaites sukelia laikysenos asimetriją: vienpusį klubo lenkiamųjų raumenų sustingimą, sėdmenų silpnumą ir juosmeninės stuburo dalies iškrypimą. Tai gali paveikti net eiseną – žmonės pradeda šlubčioti net to nesuprasdami.
„Sėdimas darbas pats savaime jau yra rizika,” – sakė ji. – „Sukryžiuotos kojos tą riziką padidina kelis kartus.”
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės su hipertenzija – kojų kryžiavimas didina kraujospūdį. Taip pat tie, kurie jau turi nugaros ar klubų problemų – pasikartojanti dubens asimetrija tik spartina degeneraciją.
Vienas paprastas įprotis, kuris keičia viską
Jurgita nesakė „niekada nekryžiuok kojų”. Ji pasakė: „Kas dvidešimt trisdešimt minučių pasikeisk padėtį. Abi pėdos ant grindų, stuburas tiesus, trumpam atsistok.”
Tai skamba paprastai – ir yra paprasta. Bet tie mikrojudesiai mažina raumenų įtampos kaupimąsi, atkuria kraujotaką apatinėse galūnėse ir neleidžia kompensaciniams disbalansams įsitvirtinti.
„Trumpas pasivaikščiojimas kas pusvalandį padaro daugiau nei valanda tempimo vakare,” – pridūrė ji. – „Nes tu ne gydo pasekmę – tu neleidžiai jai atsirasti.”
Dar patarė atkreipti dėmesį į kėdę – jei ji per žema ar per aukšta, kojos automatiškai ieško patogesnės pozicijos, ir dažniausiai ta pozicija yra būtent sukryžiavimas. Tinkamai sureguliuota kėdė jau savaime sumažina pagundą.
Jau mėnesį sėdžiu kitaip. Padėjau telefone priminimą kas trisdešimt minučių – iš pradžių erzino, dabar net nepastebiu. Tirpimas negrįžo nė karto. O ta „sėdėjimo poza”, kuri atrodė tokia natūrali – dabar atrodo kaip lėtas kūno laužymas iš vidaus.
