Kai buvau maža, močiutės palangėje visada stovėjo stiklainiai su džiovintais žiedais. Oranžiniai, tamsiai rudi, sutrešę iki drobulinio trapumo. Ji niekada nepaaiškindavo, kam jie – tiesiog kartais berdavo šaukštą į puodelį, užpildavo vandeniu ir liepdavo gerti. „Nuo pilvo,” – sakydavo ir daugiau neaiškindavo.
Praėjo dvidešimt metų, kol supratau, kad tie žiedai buvo medetkos. Ir kad močiutė žinojo daugiau, nei aš jai priskyriau.
Dabar pati auginu medetkas palei visą daržo kraštą. Kai žiedai nudžiūsta – neraiškau ir nemetu. Surinkiu, sudžiovinu ir laikau stiklainyje, kaip ji. Tik dabar jau žinau, kodėl.
Šaukštas džiovintų medetkų žiedų, užpiltų 300 ml verdančio vandens ir palaikytų 20–30 minučių – tai švelniai kartoka, prieskoninė arbata, kuri po sotaus valgymo padeda virškinimui. Geriu maždaug pusę puodelio du kartus per dieną, kai jaučiu sunkumą skrandyje ar pūtimą. Ne vaistas, ne stebuklas – bet veikia tyliai ir pastoviai. Kaip ir daugelis dalykų, kuriuos močiutė darė be paaiškinimų.
Šilta, ji natūraliai įsilieja į vakaro ritualą – po vakarienės, kai diena jau baigėsi ir belieka tik ramybė. Kartumas ne nemalonus – greičiau primenantis žolelių arbatą, prie kurios pripranti po kelių puodelių ir pradedi net ilgėtis.
Stipresniam poveikiui pasigaminu nuovirą: šaukštą žiedų pavirinu pusėje litro vandens dešimt–penkiolika minučių, atvėsinu ir nukošiu. Šiltą naudoju kaip gargalą, kai sudirgintos gerklės – ypač rudenį, kai sezonas keičiasi ir peršalimas jau stovi prie durų. Atvėsintą – kaip veido prausiklį ar toniką. Oda po jo jaučiasi ramesnė, švelnesnė. Jokio stebuklingo efekto, bet tas ramus jausmas grįžta kiekvieną kartą. Kelios kaimynės, kurioms pasakojau, dabar irgi tą patį daro – ir sako tą patį.
Sode medetkos atlieka visai kitą darbą. Jų stiprus, kartus kvapas atbaido kenkėjus – amarų, baltųjų muselių ir kitų įprastų svečių, kurie kitaip jau būtų apsistoję ant pomidorų ar agurkų. Sodinu jas eilėmis tarp lysvių – ir daržovės auga ramiau. Kaimynė, kuri pernai pirmą kartą pabandė, sakė, kad per visą sezoną ant jos cukinijų nebuvo nė vienos amaros. Seni kaimų sodininkai tai žinojo amžiais – medetkos buvo ne dekoracija, o apsauga. Tylūs sargai, kurie savo ryškiomis galvutėmis žymi ribas ir kartu dirba nematomą darbą.
Virtuvėje turiu dar vieną panaudojimą, kurio daugelis net nežino. Džiovintus žiedlapius sutrinu į smulkius miltelius ir naudoju kaip prieskonį – tai vadinamasis Imeretijos šafranas, populiarus gruzinų virtuvėje. Žiupsnelis pagardina sriubas, padažus, ryžius, daržovių troškinius ir lengvus mėsos patiekalus švelniu auksiniu atspalviu ir žemišku poskoniu. Skonis niekada neužgožia pagrindinio patiekalo – tiesiog suteikia šilumos ir spalvos, dėl kurios net paprasčiausia sriuba atrodo kitaip. Dedu anksti, kartu su kitomis žolelėmis, kad aromatas spėtų susilieti su šiluma.
Vieną vakarą sėdėjau virtuvėje su medetkų arbata rankose ir pagalvojau apie močiutės stiklainius palangėje. Ji niekada nesakė, kad tai sveika, naudinga ar reikalinga. Tiesiog darė.
Dabar darau taip pat.
