Dvidešimt metų pirkau medų supermarkete. Gražus stiklainis, skaidrus kaip gintaras, teka kaip sirupas. Maniau – geriausia kokybė. Kol bitininkas, pas kurį nuvežė draugė, paėmė mano „geriausiąjį” ir pasakė: „Šitas medus niekada nebuvo bičių avilio viduje.”
Nepatikėjau. Bet kai parodė tris paprastus testus – viską supratau per penkias minutes.
Pirmas testas: ar medus kristalizuojasi
Tikras medus po kelių mėnesių sukietėja. Tai natūralus procesas – gliukozė kristalizuojasi, medus tampa tankesnis, atsiranda grūdėta tekstūra. Kuo daugiau gliukozės – tuo greičiau.
„Jei tavo medus po metų vis dar skystas kaip pirmą dieną – kažkas negerai,” paaiškino bitininkas Jonas. „Arba perkaitintas, arba maišytas su gliukozės sirupu.”
Rapsų medus sukietėja per kelias savaites. Liepų – per tris–šešis mėnesius. Akacijų gali likti skystas iki metų – bet ir jis galiausiai tirštėja.
Mano supermarketinis medus stovėjo pusantrų metų ir vis dar tekėjo kaip vanduo. Tai buvo pirmas signalas.
Antras testas: baltas sluoksnis viršuje
Atidariau stiklainį tikro medaus, kurį Jonas davė paragauti. Po dviejų mėnesių ant viršaus pasirodė balkšvas, putotas sluoksnis.
Pirma mintis – pelėsis. Beveik išmečiau.
„Tai gliukozės kristalai su oru,” ramiai paaiškino Jonas. „Natūraliausias dalykas. Sumaišyk ir valgyk – tai pats geriausias kokybės ženklas.”
Tikrai sugedęs medus kvepia rūgščiai, kaip actas. Putoja aktyviai, su dujų burbuliukais. Arba turi tamsias pūkuotas dėmes – tai jau pelėsis.
„Medus kvepia medumi. Jei užuodi rūgštį – nevalgyk. Daugiau nieko žinoti nereikia,” sakė jis.
Trečias testas: vandens lašo triukas
Jonas paėmė šaukštą medaus ir užlašino ant lėkštės. Tada – lašą vandens šalia.
Tikras medus laikosi kupolu, nesitęsia, nelimpa prie vandens. Klastotė – ištįsta, susimaišo, nuteka.
„Dar paprasčiau – įmesk šaukštelį į stiklinę šalto vandens,” patarė jis. „Tikras medus nusėda dugne ir nesimaišo. Klastotė tirpsta per sekundes.”
Grįžusi namo padariau šį testą su savo supermarketiniu medumi. Ištirpo kaip cukrus vandenyje. Per trisdešimt sekundžių stiklinėje buvo saldus vanduo, ne medus.
Kur pirkti ir ko klausti
Turgus, bitininkų ūkiai, mugės – geriausi šaltiniai. Bet ir ten galima apsirikti.
Jonas patarė klausti trijų dalykų: iš kokių augalų medus, kada suktas ir ar buvo kaitintas. Tikras bitininkas atsakys tiksliai – nurodys vietą, datą, net bičių veislę.
„Jei pardavėjas sako tik ‚natūralus medus’ ir daugiau nieko – eik toliau,” perspėjo jis.
Kaina irgi signalizuoja. Labai pigus medus – dažnai praskiestas sirupu. Bet ir brangiausias – ne garantija. Geriausias požymis – santykis su bitininku, ne kaina ant etiketės.
Dabar medų perku tik iš dviejų bitininkų, kuriuos pažįstu. Ir kiekvieną kartą, kai atidarau stiklainį ir matau tą balkšvą sluoksnį viršuje – šypsausi. Tai geriausias kokybės ženklas, kurį galima pamatyti.
slug: tikras-medus-klastote-bitininkas-testas
