Sėdėjau virtuvėje ir žiūrėjau į telefoną. Jau trečia savaitė – jokio skambučio. Net trumpos žinutės. Dukra gyvena kitame mieste, dirba, augina vaiką. Suprantu, kad užsiėmusi. Bet kodėl atrodo, lyg būčiau jai nereikalinga?
Papasakojau draugei Ritai. Ji – psichologė, dirba su šeimomis jau dvidešimt metų.
„Ar kada nors pagalvojai, kad ji ne užsiėmusi, o saugosi?” – paklausė ji.
Nesupratau: „Nuo ko saugosi? Aš gi jos mama.”
Rita ilgai tylėjo. „Būtent.”
Devyni iš dešimties – taip daro
Rita papasakojo statistiką, kuri mane pribloškė. Maždaug devyni iš dešimties suaugusių vaikų palaiko minimalius ryšius su tėvais.
„Tai ne staigus atstūmimas,” – aiškino ji. – „Tai sukaupta patirtis. Metų metus nepatenkinti emociniai poreikiai. Atmestini atsakymai. Griežtos taisyklės. Jausmas, kad pažeidžiamumas sukels kritiką.”
Prisiminiau, kaip dukra paauglystėje bandydavo pasakoti apie savo problemas. O aš sakydavau: „Nėra čia ko verkti” arba „Kiti turi blogiau”.
„Tu manai, kad ją auklėjai,” – tęsė Rita. – „O ji išmoko, kad bendrauti su tavimi nesaugu.”
Vyras nesutiko
Vakare papasakojau vyrui. Jis papurtė galvą: „Nesąmonės. Mes jai viską davėme. Mokslus, butą, mašiną.”
„Bet ar davėme dėmesį?” – paklausiau.
Jis nutilo.
Prisiminus – kai dukra buvo maža, dirbome abu po dvylika valandų. Grįždavome pavargę. Ji atbėgdavo su piešiniu, o mes sakydavome: „Palauk, ne dabar.”
Kiek tų „palauk” buvo per tuos metus?
Trys modeliai, kurie kartojasi
Rita išvardijo tris vaikystės patirtis, kurios vėliau virsta atstumu.
Pirma – emocinis apleistumas. Kai materialus aprūpinimas pakeičia šilumą. Vaikas gauna žaislus, bet ne pokalbius.
Antra – autoritarinis auklėjimas. Kai vaiko nuomonė negerbiama. „Darysi taip, nes aš sakau.”
Trečia – tarpkartinis perdavimas. Negirdimi vaikai tampa atsiribojusiais suaugusiais. Ir kartoja tą patį savo vaikams.
Mama, kai jai paskambinau, pasakė: „O ką aš galėjau padaryti? Mano mama irgi su manimi nesikalbėjo.”
Penki žingsniai, kuriuos galiu padaryti
Paklausiau Ritos, ar dar galima kažką pakeisti.
„Visada galima,” – atsakė ji. – „Bet pradėti turi tu.”
Pirma – domėtis jos gyvenimu be vertinimo. Klausti, ne patarti.
Antra – pripažinti praeities klaidas. Ne gintis, o tiesiog pasakyti: „Atsiprašau.”
Trečia – gerbti jos ribas. Jei nenori kalbėti – neįkyręti.
Ketvirta – rodyti pažeidžiamumą. Pasidalinti savo jausmais, ne tik lūkesčiais.
Penkta – būti nuosekliai. Ne vienkartiniai gestai, o pastovus buvimas.
Praėjo mėnuo. Vakar dukra paskambino pati. Tiesiog paklausti, kaip jaučiuosi. Pokalbis truko tris minutes. Bet tai buvo geriausios trys minutės per pastaruosius metus.
