Vynuogės nėra sudėtingos. Bet jos reikalauja tikslaus laiko — ne „kažkada pavasarį patręšiu”, o konkrečių žingsnių konkrečiuose augimo etapuose. Keturi tręšimai, kiekvienas su savo receptu — ir sezonas visiškai kitoks.
Pirmas: pavasaris, kai temperatūra virš +5 °C
Vynmedis pabunda — ir jam reikia azoto, kad paleistų naujus ūglius. Amonio salietra įterpiama į šaknų zoną. Tai duoda greitą startą vegetacijai.
Po dviejų savaičių — fosforo papildymas. Superfosfatas ištirpinamas karštame vandenyje ir laistomas aplink šaknis. Fosforas palaiko besiformuojančius žiedynus — be jo kekės užsimegs silpnai.
Antras: žydėjimo metu — cinkas ant lapų
Žydėjimo metu vynmedžiui nereikia gausaus tręšimo per šaknis. Reikia vieno dalyko — cinko, kuris padeda apdulkinimui ir neleidžia formuotis smulkioms, nesubrendusioms uogoms.
5 g cinko sulfato į 10 L vandens. Purkšti ant lapų ryte arba vakare, kai oras ramus ir sausas — kad tirpalas nenugaruotų ir pasiektų lapų paviršių.
Per stiprus vegetatyvinis augimas žydėjimo metu — blogai, todėl azoto šiame etape nedėti.
Trečias: kai uogos žirnio dydžio
Šis etapas lemia, koks bus galutinis derlius. Uogos jau užsimezgusios — dabar joms reikia kalio, fosforo ir boro.
Receptas: 20 g kalio magnio (kalimagnezijos), 10 g monoamonio fosfato ir 3 g boro rūgšties ištirpinti 10 L vandens. Kiekvienam krūmui — apie 7 L, pilant į drėgną dirvą prie šaknų.
Kalis skatina cukrų kaupimąsi. Fosforas palaiko fotosintezę. Boras stiprina odelę ir neleidžia uogoms skilinėti.
Ketvirtas: 3 savaitės iki derliaus
Paskutinis tręšimas — tik kalis, jokio azoto. 40 g kalio sulfato kiekvienam krūmui, lengvai įmaišant į drėgną dirvą aplink šaknis.
Azoto nedėti jokiu būdu — jis skatintų naujų ūglių augimą, o vynmedžio energija turi eiti į kekes, ne į žalią masę.
Kalis padeda uogoms galutinai prisipildyti, kaupia cukrų ir palaiko spalvą bei tvirtumą.
Genėjimas ir laistymas nokimo metu
Kai uogos bręsta — pašalinti atžalas ir perteklinius ūglius. Ant vieno stipraus ūglio palikti ne daugiau dviejų kekių. Tai palengvina vynmedį, pagerina oro cirkuliaciją ir leidžia uogoms tolygiai nokti.
Laistymą smarkiai sumažinti. Jei nelyja — minimaliai drėgmės, o prieš pat derlių — nutraukti visai. Per daug vandens nokimo metu — ir uogos skilinėja, praranda saldumą, pradeda pūti.
Keturi tręšimai per sezoną. Kiekvienas tinkamu laiku, tinkamu kiekiu. Nieko sudėtingo — bet būtent šie žingsniai skiria tuščias kekes nuo tokių, kurias reikia laikyti abiem rankomis.





