„Vėl tos dilgėlės?” – klausdavau, žiūrėdamas kaip senelis su pirštinėmis skinasi žalius lapus pamiškėje.
„Pavasario vaistai”, – atsakydavo jis. „Geriausi, kokie yra.”
Džiovindavo, smulkindavo į miltelius, pildavo į stiklinius indelius. Ir berdavo ant visko – į sriubą, į košę, į duoną. Man atrodė senamadiška, kažkoks „babūniškas” reikalas. Kol pats pradėjau jausti tą pavasarinį nuovargį, kurį visi vadina avitaminoze. Ir prisiminiau senelio miltelius.
Kodėl dilgėlės – ne piktžolė
Senelis sakydavo: „Dilgėlė – ne piktžolė. Tai vaistas, kuris auga pats.”
Dabar žinau, kad jis buvo teisus. Dilgėlėse yra geležies – daugiau nei špinatuose. Geležis reiškia deguonies transportą, o deguonies transportas reiškia energiją. Yra magnio – raumenims, nervų sistemai, miegui. Yra vitamino C – kuris gerina geležies įsisavinimą ir stiprina imunitetą. Yra chlorofilo – to „žaliojo kraujo”, kuris palaiko kraujotaką ir detoksikaciją.
Viskas vienoje paprastoje žolelėje, kuri auga kiekviename patvoryje. Nemokamai.
Kaip tai veikia organizme
Senelis nežinojo biochemijos, bet jautė efektą. „Po savaitės dilgėlių – kojos lengvesnės”, – sakydavo. „Galva aiškesnė. Noris daryti.”
Dabar mokslas paaiškina mechanizmą. Geležis padeda kraujui nešti deguonį į raumenis ir smegenis. Kai geležies trūksta – nuovargis, silpnumas, „rūkas” galvoje. Chlorofilas struktūriškai panašus į hemoglobiną, kraujo raudonųjų kūnelių pigmentą. Jis padeda kraujotakai, šalina toksinus. Magnis ramina nervų sistemą, gerina miegą. O geras miegas reiškia geresnę energiją dieną.
Viskas susiję. Viskas veikia kartu kaip sistema.
Kaip senelis ruošdavo miltelius
Jo metodas buvo paprastas, bet teisingas – dabar suprantu kodėl.
Rinkimas: pavasarį, kol jauni lapai. Su pirštinėmis, nes geliantys plaukeliai. Toli nuo kelių ir laukų, kur purškia chemikalais. Senelis rinkdavo miške, prie upelio.
Džiovinimas: pavėsyje, ne saulėje. „Saulė naikina jėgą”, – sakydavo. Dabar žinau – saulė tikrai naikina chlorofilą ir kai kuriuos vitaminus. Jis džiovindavo palėpėje ant laikraščių, kur šilta bet tamsu.
Malimas: rankiniu grūstuvu, ne elektriniu malūnu. „Elektra kaitina, naikina vitaminus”, – aiškindavo. Ir buvo teisus – didelės spartos malimas generuoja šilumą, kuri ardo junginius.
Laikymas: stikliniuose induose su sandariais dangteliais, tamsioje spintelėje. Šviesa ir drėgmė – miltelių priešai. Geri milteliai išlieka ryškiai žali. Jei parudavo ar papilkėjo – sugadinti.
Kiek ir kaip vartoti
Senelis nevartojo daug. „Žiupsnelis – užtenka”, – sakydavo. „Daugiau – ne geriau.”
Šiuolaikiškai tai būtų pusė arbatinio šaukštelio per dieną. Galima ir visą šaukštelį, bet pradėti nuo mažiau – pažiūrėti, kaip organizmas reaguoja.
Kaip įdėti: į sriubą prieš patiekiant, į rytinę košę, į jogurtą, į žaliąjį kokteilį, ant sumuštinio. Skonis žolinis, bet ne stiprus. Lengva „paslėpti” kituose maisto produktuose.
Kada: geriausia ryte arba per pietus. Vakare gali suteikti per daug energijos, sunkiau užmigti.
Kiek laiko: senelis vartodavo visą pavasarį ir rudenį. „Kai kūnas silpsta – dilgėlės stiprina”, – kartodavo. Vasarą darydavo pertrauką.
Mano patirtis
Prieš trejus metus pradėjau vartoti dilgėlių miltelius kovo mėnesį. Tą „avitaminozinį” laikotarpį, kai visi skundžiasi nuovargiu.
Pirma savaitė: nieko ypatingo. Gal šiek tiek geriau miegu, bet gal placebo.
Antra savaitė: rytas lengvesnis. Ne tas „svino” jausmas kojose, kai nesinori keltis. Tiesiog pabudau ir atsikėliau.
Trečia savaitė: pastebėjau aiškų pokytį – popiet nebėra to energijos „kritimo”. Anksčiau 15-16 val. norėdavosi kavos arba tiesiog užmigti. Dabar – energija tolygi visą dieną.
Po mėnesio: kolegos pradėjo klausinėti, ar buvau atostogose. Atrodžiau „pailsėjęs”, nors niekur nevažiavau.
Ar tai tik dilgėlės? Gal ir miegas pagerėjo, gal ir daugiau vaikščiojau. Bet dilgėlės buvo tas impulsas, kuris viską pajudino.
Kam reikia atsargumo
Senelis sakydavo: „Geras vaistas netinka visiems.”
Pasitark su gydytoju, jei: vartoji kraują skystinančius vaistus, nes dilgėlės turi vitamino K, kuris veikia kraujo krešėjimą. Jei vartoji diuretikus ar vaistus kraujospūdžiui, nes dilgėlės turi švelną diuretinį poveikį. Jei turi inkstų problemų, nes didelis mineralų kiekis gali būti per didelis krūvis. Jei turi autoimuninę ligą, nes dilgėlės veikia imuninę sistemą. Nėštumas ir žindymas – geriau susilaikyti arba konsultuotis.
Kur gauti
Patys surinkti – geriausia, jei turite švarią vietą. Pavasarį, jauni lapai, su pirštinėmis. Džiovinti pavėsyje, malti rankomis.
Vaistinėse – parduoda džiovintas dilgėles ir miltelius. Žiūrėti, kad būtų ekologiški, be priedų.
Ekologiškų produktų parduotuvėse – dažnai kokybiškesni nei vaistinėse, su informacija apie kilmę.
Kaina: 100g miltelių – apie 5-10 eurų. Užtenka 1-2 mėnesiams prie normalios dozės.
Galutinė mintis
Senelio jau nebėra. Bet jo dilgėlių indelis stovi mano virtuvėje.
Kiekvieną pavasarį prisimenu, kaip jis skindavo tuos „piktžoles” pamiškėje su pirštinėmis. Ir kaip 80-metis turėjo daugiau energijos nei aš trisdešimtmetis.
Jis nežinojo apie geležį, chlorofilą, magnį. Bet žinojo, kad veikia. Per dešimtmečius stebėjimo ir patirties.
Kartais senoji išmintis – geriausia išmintis.
