Kiekvieną kartą, kai lankydavausi pas močiutę, matydavau tą patį vaizdą: ji sėdi fotelyje su kojomis, apvyniotomis aliuminio folija. Galvojau – senamadiški prietarai, kuriais niekas rimtas netiki. Kol vieną vakarą ji pasakė: „Ateik, parodysiu. Tavo keliai irgi girgžda, girdžiu.”

Jos rankos buvo tikslios, lyg būtų tai dariusi tūkstantį kartų. Tikriausiai ir buvo. „Mano mama taip darė, ir jos mama”, – pasakė ji, karpydama foliją. „Šiuolaikiniai gydytojai juokiasi, bet mano kojos jau keturiasdešimt metų nebeskauda.”

Tą vakarą išėjau namo su folija ant kelio. Po valandos – pirmas kartas per mėnesius, kai užmigau be skausmo.

Kas iš tikrųjų vyksta po folija

Turiu būti sąžininga: mokslinių tyrimų, kurie įrodytų, kad folija gydo, beveik nėra. Gydytojai pasakys, kad tai placebas – tikėjimo galia, kuri priverčia smegenis manyti, kad skausmas mažėja.

Bet ar tai svarbu, jei veikia?

Folija ant odos sukuria keletą dalykų: pakeičia vietinę temperatūrą, suteikia lengvą spaudimą, nukreipia dėmesį nuo skausmo. Pats ritualas – kirpimas, vyniojimas, laukimas – veikia raminamai. Kai sutelki dėmesį į procesą, smegenys nustoja taip intensyviai fiksuoti skausmą.

Močiutė to nemokėjo paaiškinti moksliniais terminais. Ji tiesiog žinojo, kad padeda.

Kaip ji tai darė – tikslūs žingsniai

Stebėjau močiutę daug kartų, kol įsiminiau jos metodą. Dabar darau taip pat:

Pirma – oda turi būti švari ir sausa. Jokių kremų, jokių losjonų. „Folija turi liestis su oda”, – sakė ji.

Antra – nukirpti folijos gabalą, kuris padengtų skaudamą vietą su 1–2 centimetrų atsarga iš visų pusių. Ne per mažai, ne per daug.

Trečia – apvynioti be įtampos. Ne suspausti, ne veržti – tiesiog lengvai apgaubti. Jei reikia, pritvirtinti juostele, bet ne per stipriai.

Laikyti 20–60 minučių pradžioje. Močiutė kartais palikdavo ilgiau, bet pradedantiems geriau trumpiau.

Viena savaitė, kuri pakeitė mano nuomonę

Nusprendžiau išbandyti sistemingai. Septynias dienas iš eilės vyniojau foliją ant skaudančio kelio – valandą prieš miegą. Vedžiau užrašus: skausmo lygis prieš ir po, kaip miegojau, kaip jaučiausi ryte.

Pirma diena: jokio skirtumo. Galvojau – kvailystė.

Trečia diena: užmigau greičiau. Gal sutapimas.

Penkta diena: ryte kelias mažiau girgždėjo. Lengviau nulipau laiptais.

Septinta diena: skausmas ne dingo visiškai, bet sumažėjo gal per pusę. Pakankamai, kad nustočiau gerti skausmą malšinančias tabletes kiekvieną vakarą.

Ar tai placebas? Galbūt. Ar man rūpi? Ne itin.

Kam folija netinka – močiutės perspėjimas

Net močiutė turėjo taisykles. „Jei oda pažeista – nevyniok”, – sakė kategoriškai. Jokių žaizdų, jokių išbėrimų, jokių uždegimų.

Ji perspėjo ir apie kitus dalykus: jei skausmas stiprėja, jei atsiranda patinimas, jei oda parausta ir nepraeina – nuimti foliją ir eiti pas gydytoją. „Folija – ne vaistas, o pagalba”, – kartodavo ji.

Žmonės, turintys alergijų metalams, turėtų būti ypač atsargūs. Jei atsiranda niežulys ar bėrimas – nutraukti iš karto.

Ir svarbiausia: jei skausmas nepraeina per kelias dienas, jei kasdienė funkcija blogėja, jei atsiranda karščiavimas, nejautra ar silpnumas – tai ne folijos reikalas. Tai gydytojo reikalas.

Kodėl žmonės tuo tiki nuo senų laikų

Močiutė pasakojo, kad jos kaime folija buvo naudojama ne tik skausmui. Kai kurios moterys vyniojo ją ant pilvo po gimdymo. Kitos – ant galvos nuo migrenos. Vyrai – ant nugaros po sunkaus darbo laukuose.

Tradicinis paaiškinimas buvo susijęs su „energija” ir „šiluma” – sąvokomis, kurios šiuolaikinei medicinai mažai ką reiškia. Bet mažos sąnaudos, paprastas naudojimas ir tai, kad daugumai nekenkia, padarė šią praktiką populiarią per kartas.

Šiandien internete rasi tūkstančius pasakojimų apie folijos „stebuklus”. Nesakau, kad visi jie teisingi. Bet nesakau ir kad visi meluoja.

Ką darau dabar

Praėjo pusmetis nuo to vakaro pas močiutę. Folija netapo mano kasdieniu ritualu, bet griebiuosi jos, kai skausmas sustiprėja. Kartą per savaitę, kartais rečiau.

Vis dar geriu vaistus, kai reikia. Vis dar einu pas gydytoją. Folija neišgydė mano kelio – bet padėjo miegoti ramiau ir rečiau ieškoti skausmą malšinančių tablečių.

Kai paskutinį kartą buvau pas močiutę, ji klausė: „Na, ir kaip tavo keliai?” Pasakiau, kad geriau. Ji nusišypsojo ir nieko nepridėjo. Jai nereikėjo.

Kai kurie dalykai veikia ne todėl, kad mokslininkai juos patvirtino. Veikia todėl, kad močiutės žinojo geriau.