Trisdešimt metų gyvenau bute ir kovojau su ta pačia problema – drėgmė vonioje, rasojantys langai, tas specifinis kvapas, kuris niekur nedingsta. Pirkau įvairiausius drėgmės surinkėjus, chemines priemones, net ventiliatorių specialų įsirengiau. O kaimynė Aldona tiesiog pastatė dubenį su druska prie unitazo ir gyveno ramiai.
„Mergaite, ką tu čia išdarinėji su tais brangiais daiktais?” – paklausė ji vieną dieną, kai pamatė mane nešant dar vieną plastikinę dėžutę su drėgmės granulėmis. Tada pakvietė į savo vonią ir parodė tą paprastą baltą dubenėlį. „Mano mama taip darė, mano močiutė taip darė, ir aš taip darau jau keturiasdešimt metų.”
Tą vakarą grįžau namo ir padariau lygiai taip pat. Praėjo dveji metai, ir daugiau jokių brangių drėgmės surinkėjų nepirkau.
Kodėl drėgmė vonioje yra rimtesnė problema nei atrodo
Daugelis žmonių mano, kad šiek tiek drėgmės vonioje – normalu. Juk čia prausiamės, čia garų pilna, kas čia tokio. Problema ta, kad ši „normali” drėgmė tyliai gadina jūsų namus kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę.
Drėgmė kaupiasi ant sienų ir lubų, po truputį įsismelkia po dažais ir tinku. Pradeda augti pelėsis – iš pradžių nematomas, vėliau pasirodo juodi arba žalsvi taškeliai kampuose. Mediena brinksta ir deformuojasi, metalinės detalės rūdija, siūlės tarp plytelių juoduoja ir byra.
Visa tai vyksta lėtai, beveik nepastebimai. Kol vieną dieną pamatai, kad dažai lupasi gabalais, kad pelėsis jau užėmęs visą kampą, kad durų staktos išsipūtusios ir nebsisuka normaliai. Tada remontas kainuoja tūkstančius, o galėjai tiesiog pastatyti dubenį druskos.
Paprasta formulė, kuri iš tikrųjų veikia
Aldona naudojo tik druską, bet aš per laiką ištobulinau receptą – pridėjau kepimo sodos. Šis derinys veikia dviem frontais vienu metu ir duoda rezultatą, kurio nepasieksi nei viena, nei kita medžiaga atskirai.
Druska yra natūralus drėgmės sugėriklis. Jos kristalai tiesiogine prasme traukia drėgmę iš oro – tai vadinama higroskopiniu efektu. Kuo drėgnesnė aplinka, tuo aktyviau druska dirba. Per kelias dienas pamatysi, kad dubenėlyje pradeda kauptis vanduo, o druska sukimba į gumulus.
Kepimo soda atlieka kitą darbą – ji neutralizuoja kvapus. Drėgnoje aplinkoje greitai atsiranda specifinis pelėsinis, sunkus kvapas, kurio neįmanoma išvėdinti. Kepimo soda šį kvapą tiesiog sugeria ir neutralizuoja, palikdama vonią šviežią ir malonią.
Sumaišius lygias dalis druskos ir kepimo sodos, gauni dvigubą efektą. Jei nori dar malonesnio kvapo – įlašink tris penkis lašus eterinio aliejaus. Geriausiai tinka levanda arba kedras, bet tinka bet koks, kuris tau patinka.
Kur pastatyti, kad veiktų maksimaliai
Vieta yra svarbesnė nei gali atrodyti. Netinkamoje vietoje dubenėlis tiesiog stovės ir nieko nedarys, tinkamoje – sugobš drėgmę efektyviau nei bet koks brangus prietaisas.
Prie tualeto – tai pirmoji ir svarbiausia vieta. Čia drėgmė kaupiasi labiausiai, ypač jei tualetas ir vonia yra viename kambaryje. Pastatyk dubenėlį ant grindų šalia unitazo arba ant žemo stalelio, jei toks yra. Svarbu, kad būtų lengvai prieinamas, nes reikės periodiškai patikrinti.
Ant palangės – jei vonioje yra langas, tai antra geriausia vieta. Kondensatas pirmiausia susidaro būtent ant lango, nes stiklas šalčiausias. Dubenėlis ant palangės sugobs drėgmę dar prieš jai nusėdant ant stiklo ir varvant ant sienos.
Venkite uždarų erdvių – spintelėje po kriaukle ar uždaroje lentynoje dubenėlis neveiks. Jam reikia oro cirkuliacijos, kad galėtų traukti drėgmę iš aplinkos. Atvira vieta, geras priėjimas, lengvas matomumas – štai pagrindinės taisyklės.
Kaip atpažinti, kada laikas atnaujinti mišinį
Mišinys neveikia amžinai. Kai druska prisigeria drėgmės, ji nustoja ją traukti ir tiesiog stovi kaip drėgnas gumulas. Atpažinti lengva – mišinys tampa lipnus, sukibęs, kartais net pradeda tekėti vanduo dubenėlio dugne.
Geros naujienos – nereikia išmesti ir pirkti naujo. Senasis mišinys puikiai atsinaujina paprastu džiovinimu.
Paprasčiausias būdas – pastatyti dubenėlį ant šilto radiatoriaus. Per parą ar dvi mišinys išdžius ir vėl taps biriai, pasiruošęs toliau dirbti. Tai ypač patogu žiemą, kai radiatoriai vis tiek šildo.
Greitesnis būdas – paskleisti mišinį ant kepimo skardos ir įdėti į orkaitę. Temperatūra turėtų būti žema, apie 80-100 laipsnių, laikas – maždaug valanda. Po to mišinys bus kaip naujas ir tarnaus dar kelis mėnesius.
Šitaip tas pats mišinys gali būti naudojamas praktiškai neribotą laiką. Per dvejus metus aš savo pradinį mišinį atnaujinau gal šešis septynis kartus ir jis vis dar puikiai veikia.
Kur dar namuose šis metodas išgelbsti situaciją
Vonia – ne vienintelė vieta, kur drėgmė kelia problemų. Tas pats principas veikia bet kurioje patalpoje, kur susidaro kondensatas ar jaučiamas drėgmės perteklius.
Miegamasis – ypač jei langai rasoja naktį ar ryte. Pastatyk dubenėlį ant palangės ir stebėk, kaip kondensato ant lango sumažėja per kelias dienas. Jei naudosi levandų eterinio aliejaus – bonus bus geresnis miegas, nes levanda ramina nervų sistemą.
Virtuvė – prie lango arba šalia viryklės zonos, kur garų susidaro daugiausiai. Ypač aktualu, jei virtuvėje nėra gero gartraukio arba retai jį naudoji.
Drabužių spinta – jei spintoje jaučiamas sunkus kvapas arba drabužiai atrodo šiek tiek drėgni, mažas dubenėlis kampe išspręs problemą. Čia ypač gerai veikia kedro eterinis aliejus, kuris ne tik sugeria kvapus, bet ir atbaido kandis.
Rūsys ar sandėliukas – jei turite tokias patalpas, druskos dubenėliai gali išgelbėti ten laikomas daiktus nuo pelėsio ir drėgmės pažeidimų.
Kodėl šis metodas vis dar pranoksta modernius pakaitalus
Parduotuvėse pilna drėgmės surinkėjų – plastikinių dėžučių su cheminėmis granulėmis, elektrinių prietaisų, specialių plėvelių. Visi jie kainuoja pinigus, visi reikalauja nuolatinio papildymo arba elektros, visi anksčiau ar vėliau sugenda ar baigiasi.
Druska ir kepimo soda kainuoja centus. Jas galima atnaujinti neribotą skaičių kartų. Jos nesuges, nesibaigia, nereikalauja jokios techninės priežiūros. Ir – svarbiausia – jos veikia lygiai taip pat efektyviai kaip bet koks brangus modernus sprendimas.
Mano močiutė apie drėgmės surinkėjus iš parduotuvės nieko nežinojo. Ji turėjo druską, turėjo kepimo sodą ir turėjo sausą, švarią vonią. Keturiasdešimt metų vėliau aš bandžiau būti modernesnė ir protingesnė – pirkau visokius prietaisus, skaičiau etiketes, tikėjau reklama. O galėjau tiesiog paklausyti kaimynės Aldonos nuo pat pradžių.
Dabar kiekvieną kartą, kai matau parduotuvėje tuos brangius drėgmės surinkėjus, prisimenu jos žodžius: „Mergaite, kam mokėti už tai, ką druska daro nemokamai?” Ir šypsausi, nes pagaliau supratau.
