Kai teta Zita iš Vadaktų kaimo iškočioja tešlą, visa virtuvė stebi. Jos rankos juda taip, lyg būtų tai dariusios tūkstantį kartų — ir tikriausiai taip ir yra.

„Žagarėliai turi būti ploni kaip popierius”, sako ji, keldama tešlos lakštą prieš langą. „Jei nematai šviesos — per stora. Tada bus ne traškūs, o guminiai.”

Būtent šis testas — šviesos testas — skiria namų šeimininkių žagarėlius nuo tų, kuriuos valgo teta Zita. Jos receptas keliauja per tris kartas, ir kiekviena moteris pridėjo po vieną paslaptį. Viena — apie tešlos poilsį. Kita — apie aliejaus temperatūrą. Trečia — apie tai, ko niekada nedėti į tešlą.

Rezultatas? Žagarėliai, kurie traška pirmu įkandimu, tirpsta burnoje ir palieka tik lengvą sviesto prieskonį. Tokie, kokius gamindavo mūsų močiutės, kai cukrus dar buvo brangus, o svečiams norėjosi parodyti geriausią, ką turi.

Kodėl dauguma žagarėlių nepavyksta

Pagrindinė klaida — skubėjimas. Tešla turi pailsėti, kad glitimas atsipalaiduotų. Nepailsėjusi tešla traukiasi atgal, kai bandi ją iškočioti, ir niekada nepasieksi to permatomo plonumo.

Antra klaida — per karštas arba per šaltas aliejus. Per karštas — žagarėliai apdegs per kelias sekundes, viduje likdami žali. Per šaltas — įgers aliejų ir taps riebūs, sunkūs. Teta Zita aliejų tikrina tešlos skuteliu: jei ramiai šnypščia ir lėtai kyla — temperatūra tinkama.

Ingredientai

Tešlai:

• 300 g kvietinių miltų
• 3 vidutinio dydžio kiaušiniai
• 30 g cukraus
• 5 g druskos
• 25 g išlydyto sviesto (arba neutralaus aliejaus)
• 60 ml grietinėlės (10–20 % riebumo)

Kepimui:

• 500 ml augalinio aliejaus (saulėgrąžų arba rapsų)

Pabarstymui:

• Cukraus pudra

Gaminimo instrukcijos

1. Dubenyje išplakite kiaušinius su cukrumi ir druska, kol masė taps vienalytė. Įmaišykite išlydytą sviestą ir grietinėlę.
2. Miltus sijokite į drėgną mišinį dalimis, maišydami mentele, kol susidarys minkšta, šiek tiek lipni tešla.
3. Išverskite tešlą ant lengvai miltais pabarstyto paviršiaus ir minkykite 3–5 minutes, kol taps lygi ir elastinga. Tešla turi būti lanksti, bet ne sausa.
4. Suformuokite rutulį, uždenkite dubeniu arba plėvele ir palikite 20–30 minučių kambario temperatūroje. Šis žingsnis būtinas — nešokite jo praleisti.
5. Padalinkite tešlą į 3–4 dalis. Kiekvieną dalį iškočiokite kuo ploniau — siekite 1–2 mm storio, kad tešla būtų beveik permatoma. Jei turite makaronų mašiną, naudokite ją.
6. Apkirpkite kraštus ir supjaustykite 4–5 cm pločio juostelėmis. Kiekvienos juostelės centre padarykite 2–3 cm išilginę įpjovą ir ištraukite vieną galą per ją — susidaro klasikinis susukimas.
7. Į gilų puodą įpilkite aliejaus, kad gylis siektų 6–8 cm. Įkaitinkite iki 170–180 °C. Patikrinkite mažu tešlos gabalėliu — jis turi ramiai šnypšti ir lėtai kilti, bet ne iškart rudėti.
8. Kepkite po kelis žagarėlius, neperkraudami puodo. Apverskite po 20–40 sekundžių, kai apačia taps šviesiai auksinė. Iš viso kepkite apie minutę, kol abu šonai bus tolygiai paauksuoti.
9. Išimkite šaukštu su skylutėmis ir dėkite ant grotelių arba popierinio rankšluosčio. Leiskite visiškai atvėsti — traškumas atsiranda tik atvėsus.
10. Dar šiltus pabarstykite cukraus pudra.

Patarimai

Jei tešla traukiasi ir plyšta kočiojant — ji dar nepailsėjo. Uždenkite ir palikite dar 10–15 minučių.

Žagarėliai skaniausi tą pačią dieną. Jei liko, laikykite sandariai uždarytame inde — kitą dieną dar bus tinkami, bet jau ne tokie traškūs.

Teta Zita pataria: „Niekada nekepk, kai namuose šurmuliuoja vaikai. Reikia ramybės ir dėmesio. Vienas žvilgsnis į šoną — ir jau perdegę.”