Daugelis prisimena tas mažas rudas bonkutes senelių spintelėse – su nesuprantamais užrašais ir keistais užpilais. Viena tokių – bijūnų tinktūra, kuria senolės tikėjo kaip priemone „stipriems nervams”. Bet ar už šių prisiminimų slypi kas nors daugiau nei nostalgija?
Kodėl senolės tikėjo bijūnais
Ankstyvą vasarą, kai bijūnai pražysta soduose, daugelis senolių rinkdavo jų žiedlapius ir šaknis. Iš jų ruoštos tinktūros – užpilant stipriu alkoholiu ir paliekant mirkti kelioms savaitėms.
Bijūnų tinktūra tradiciškai buvo naudojama kaip liaudiška priemonė esant nerimui, nemigai ar bendram „nervų silpnumui”. Senolės rekomendavo ją gerti po kelis lašus, praskiestus vandenyje, – dažniausiai vakare prieš miegą.
Ši tradicija turi gilias šaknis ne tik Lietuvoje. Kinų tradicinėje medicinoje bijūnų šaknys (Paeonia lactiflora) naudojamos jau tūkstančius metų. Bijūnuose iš tiesų yra biologiškai aktyvių medžiagų – paeoniflorino, flavonoidų ir kitų junginių, kurie laboratorinėse sąlygomis rodo tam tikrą poveikį nervų sistemai.
Tačiau svarbu suprasti: liaudiška tradicija ir moksliškai įrodytas vaistas – ne tas pats.
Ką sako mokslas
Nors bijūnų ekstraktai tyrinėjami, patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių jų efektyvumą žmonėms, vis dar trūksta. Dauguma duomenų gauti iš laboratorinių tyrimų su gyvūnais arba iš tradicinės kinų medicinos praktikos, kur bijūnai naudojami kartu su kitomis žolelėmis.
Tai nereiškia, kad bijūnai visiškai neveikia. Tačiau tai reiškia, kad negalime tvirtai teigti, jog tinktūra tikrai „sustiprins nervus” ar išgydys nemigą. Dalis poveikio gali būti placebo efektas – pats ritualas, tikėjimas priemone ir reguliari rutina gali suteikti ramybės pojūtį.
Ar saugu gaminti ir vartoti namuose
Jei vis dėlto norite išbandyti šią seną tradiciją, svarbu žinoti kelis dalykus.
Bijūnai nėra visiškai nekenksmingi. Kai kurie žmonės gali patirti virškinimo sutrikimus, galvos skausmą ar alerginę reakciją. Didelės dozės gali sukelti pykinimą.
Nėštumo ir žindymo metu bijūnų preparatų vartoti nerekomenduojama – trūksta duomenų apie jų saugumą.
Sąveika su vaistais. Bijūnai gali sąveikauti su kraują skystinančiais vaistais ir kai kuriais kitais preparatais. Jei vartojate bet kokius vaistus nuolat, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Širdies ir kraujagyslių problemos – dar viena priežastis būti atsargiems. Jei turite tokių sveikatos problemų, prieš bandydami bet kokius žolių preparatus, pasitarkite su specialistu.
Kaip tradiciškai buvo ruošiama
Jei norite išbandyti kaip etnografinį eksperimentą (ne kaip gydymą), štai kaip tai darė mūsų senolės – ir kaip patarė kaimynė.
Šviežius arba džiovintus bijūnų žiedlapius ar šaknis užpilama stipriu alkoholiu – paprastai degtine ar spiritu. Santykis – maždaug viena dalis augalinės žaliavos penkioms dalims alkoholio. Mišinį laikoma tamsioje vėsioje vietoje kelias savaites, kasdien pakratant.
Vartodavo po kelis lašus, praskiestus vandenyje. Dažniausiai – trumpais kursais, darydamos pertraukas.
Realistiškas požiūris
Ar kaimynė, mėnesį vartojusi bijūnų tinktūrą, iš tiesų tapo ramesnė ir nebeerzina boso? Galbūt. Tačiau priežastys gali būti įvairios: pats ritualas, tikėjimas priemone, sezoninis nuotaikų pokytis ar tiesiog laikas.
Bijūnų tinktūra – graži tradicija ir įdomus etnografinis paveldas. Tačiau jei jaučiate rimtą nerimą, nemigą ar kitus simptomus, verta kreiptis į gydytoją ar psichologą, o ne ieškoti sprendimų senuosiuose receptuose.
Liaudiška medicina turi savo vertę – bet ji niekada neturėtų pakeisti profesionalios pagalbos, kai jos reikia.
