Pernai iš dvidešimties obelų pririnkau apie šešis kibirus švarių obuolių. Užpernai – keturis. Šiemet – vos pusantro kibiro.

Kiekvienas antras vaisius su kirminu viduje. Perpjauni – ir ten ta gilioji rudoji žaizda nuo lervos, kuri sėdėjo savaites. Žmona net atsisakė juos lupti: „Geriau pirksiu turguje. Tu vis tiek viską meti į kompostą.”

Tą savaitgalį užvažiavo pusbrolis Simas, kuris Suvalkijoje turi sodą daugiau nei trisdešimt metų. Parodžiau jam vieną iš tų obuolių, perpjautą per pusę. Jis pasižiūrėjo, papurtė galvą.

„Tu nieko nedarai, kad jų neatsirastų. Tik laukei, kol jau atsiras, ir purkši ant gatavo. Per vėlu visada.”

Pirmas etapas: feromoninės gaudyklės dar prieš skrydį

Simas iš bagažinės ištraukė keturias kartonines gaudykles su lipniu paviršiumi. „Šitos – obelinio kandžio feromonai. Pakabini akių aukštyje, prieš pradedant kandims skraidyti – maždaug gegužės pradžioje. Pagauni patinus, žinai, kada prasideda piko skrydis.”

Aš tokių gaudyklių niekada nenaudojau. Manęs niekas nemokė, knygų neturėjau, internete neieškojau – tiesiog purkšdavau, kai jau matydavau pažeistus vaisius.

„Be šito tu nematai, kada kandys aktyvios,” – pasakė Simas. – „Purkši aklai, paprastai per anksti arba per vėlai. Ir cheminės medžiagos tau nepadeda.”

Antras etapas: kasdienis stebėjimas

Pakabinę gaudykles, kasdien jas tikrini. Skaičiuoji pagautus drugius. Iš pradžių būna vienas, du. Tada staiga – penki, dešimt, dvidešimt vienoje lipnioje plokštelėje.

„Tas momentas, kai skaičius staiga šokteli, ir yra masinis skrydis,” – paaiškino Simas. – „Tada patelės jau deda kiaušinius ant vaisių. Tada laikas purkšti. Ne anksčiau, ne vėliau.”

Žmona klausė: „Tai dabar dar vieną kasdieninį darbą turėsi?” Atsakiau: „Penkios minutės per dieną. Per dešimt metų susitaupysiu šimtus kibirų gerų obuolių.”

Trečias etapas: tikslus purškimas piko metu

Simas naudoja Proclaim – keturi gramai dešimčiai litrų vandens. „Purkši tą dieną, kai gaudyklėse pamatai piką. Ne dieną prieš, ne dieną po. Tiksliai tada. Skirtumas tarp efektyvumo ir aklo darbo.”

Šio aš nežinojau. Anksčiau purkšdavau pagal savaitgalio orą – jei buvo geras oras šeštadienį, purkšdavau. Logikos – nulis.

Ketvirtas etapas: pakartotini purškimai per sezoną

Simas paaiškino, kad obelinis kandis duoda dvi arba tris kartas per sezoną. Vienas purškimas neapsaugo iki rudens.

„Kas septynias-dešimt dienų, kol gaudyklėse matai aktyvumą. Užfiksuok datas užrašuose. Kitais metais žinosi savo sodo ritmą tiksliai.”

Šį pavasarį pakabinau gaudykles. Pirmą kandį pagavau gegužės septintą. Piko skrydis – gegužės dvidešimt antrą. Purkšiau tą patį vakarą. Po dešimties dienų – pakartotinai. Po trijų savaičių – trečią kartą.

Rugpjūtį perpjoviau pirmą obuolį. Švarus. Antrą – švarus. Iš pirmųjų dvidešimties – nė vieno su kirminu.

Kaimynas Vidas atėjo paragauti, pamatęs pilną krepšį. Pažiūrėjo, perpjovė vieną pats ir nustėro: „Tavo tas pats sodas, tos pačios obelys. Kas pakeitė?”

Pasakiau, ką darau. Jis užsirašė ant lapelio.

Pusbrolis paskambino spalio pradžioje paklausti, kaip sekasi. Pasakiau, kad turguje pirkti nebereikia ir kad žmona atsiima žodžius. Simas nusijuokė: „Tas pats sodas. Tik tu pradėjai galvoti.”

Kiek dar tokių dalykų darau ne taip ir net nežinau?