Kas būtų, jei rytą išeitumėte į daržą ir rastumėte tuščią lysvę? Vakar buvo dešimt burokėlių daigų. Šiandien — nukirpti stiebai ir tuščios eilės. Nė vieno lapo. Nė vieno ūglio.
Pietinėje Europoje ir Ukrainoje tai ne košmaras — tai realybė. Ir kaltas vienas juodas vabalas.
Kas yra Lethrus — juodasis kirtiklis
Lethrus — tai 2–3 centimetrų juodas, blizgus vabalas su neproporcingai didele galva ir galingais žandikauliais. Jis atrodo kaip šarvuotas kareivis. Ir elgiasi panašiai.
Šiltajam sezonui prasidėjus, jis iškyla iš požeminio urvo ir pradeda kirsti. Burokėlių daigus. Saulėgrąžas. Kukurūzus. Broklius. Vynuogių ūglius. Viską, kas minkšta ir jauna.
„Jis neėda ten, kur nukirpo,” — paaiškino viena ukrainietė sodininkė. „Jis nutempė į urvą. Maitina jauniklius. Todėl lysvė dingsta taip greitai.”
Per vieną naktį vienas vabalas gali nukirpti keliolika daigų. O jų urvuose gyvena šeimomis. Urvas gali siekti iki 30 centimetrų gylį — pakankamai giliai, kad paprastas ravėjimas jo nepasiektų.
Kaip jį naikina ten, kur jis gyvena
Pietų Europoje sodininkai naudoja kelis metodus vienu metu — nes vienas nepadeda.
Pirmas — tranšėja. Siaurą, bent 20 centimetrų gylio griovelį iškasa aplink lysvę. Sienelės turi būti lygios, be nuošliaužų. Vabalas į jį įkrenta ir nebeišlipa — jo kojos pritaikytos rausti, bet ne lipti lygiomis sienomis. Dugną galima iškloti šiurkščia medžiaga, kad kenkėjas negalėtų įsikasti gilyn. Paprastas, bet veiksmingas barjeras.
Antras — gaudyklė su aliejumi. Į urvo angą pilamas vandens ir saulėgrąžų aliejaus mišinys. Dešimčiai litrų vandens — viena stiklinė aliejaus. Aliejus užkemša kvėpavimo takus. Vabalas per kelias minutes iškyla į paviršių ir surenkamas rankomis.
„Kai pirmą kartą pamačiau, kaip jie lenda lauk — buvo šiurpu,” — prisipažino sodininkė. „Bet geriau taip, nei ryte rasti tuščią lysvę.”
Trečias — kastuvas. Atverti urvą ir pašalinti likusius vabzdžius su jaunikliais. Darbas nešvarus, bet galutinis.
„Po to lysvę reikia gerai užlyginti ir stebėti,” — pridūrė sodininkė. „Jei per savaitę neatsiranda naujų angų — laimėjai.”
Ar jis gali atsirasti Lietuvoje
Lethrus yra stepių zonos vabzdys. Jam reikia sausos, šiltos dirvos ir karštų vasarų. Lietuva kol kas per šalta ir per drėgna — mūsų klimatas šiam kenkėjui netinkamas.
Tačiau klimatas keičiasi. Per pastaruosius dešimtmečius Lethrus arealas pamažu slinko šiaurėn — iš Ukrainos į pietinę Lenkiją ir Vengriją. Šiltesnės žiemos ir sausesnės vasaros atveria jam naujus kelius. Ar jis kada nors pasieks Lietuvą — niekas tiksliai nežino. Bet prieš trisdešimt metų ir ispaninio šliužo čia niekas nesitikėjo. O dabar jis ryja mūsų daržus kiekvieną vasarą.
Kuo kirtiklis panašus į mūsų kenkėjus
Lietuvoje daigus prie pat žemės kerta kitas priešas — daržinis pjovėjas, pelėdgalvių vikšras, kuris veikia naktį ir palieka identišką vaizdą: nukirptą stiebą ir tuščią vietą lysvėje. Kovos metodai panašūs — grioveliai, rankinis rinkimas, dirvos purimas.
Skirtumas tas, kad vikšrą galima rasti pakasus žemę šalia nukirpto daigo — jis slepiasi vos kelių centimetrų gylyje. O Lethrus pats atneša „trofėjų” namo ir dingsta urve, kur jo paprastai nepasieksi be kastuvo.
Kol kas lietuviški daržai šio juodojo šarvuočio nepažįsta. Ir gerai. Bet žinoti, kas vyksta pietinių kaimynų soduose — niekada ne pro šalį. Ypač kai tie kaimynai kas sezoną vis arčiau.
