Baltasparniai. Maži. Balti. Nekalti iš pažiūros. Bet kai pakeli pomidoro lapą ir jie pakyla debesėliu — jau per vėlu ramiai reaguoti.
Jie siurbia sultis, palieka lipnias sekretas, ant kurių auga juodasis pelėsis, silpnina augalą ir mažina derlių. Klasikiniai būdai — insekticidiniai muilai, geltonosios gaudyklės — padeda, bet ne visada pakanka.
„Pernai šiltnamyje turėjau tikrą invaziją,” — prisiminė vienas daržininkas. — „Kol kažkas pasiūlė valerijono tinktūrą. Galvojau — nesąmonė. Bet pabandžiau.”
Kaip tai veikia
Valerijonas turi stiprų, specifinį kvapą, kurį jaučia ne tik katės. Baltasparnės patelės orientuojasi pagal augalo kvapą — ieško švelnių, jaunų ūglių, kur lengviausia maitintis ir dėti kiaušinėlius.
Valerijono tirpalas ant lapų ir stiebų „užmaskuoja” augalo signalus. Baltasparnė nebegali tiksliai rasti savo tikslo — ir leidžiasi kitur arba apskritai pasitraukia.
Tai ne nuodai. Tai dezorientacija. Vabzdžiai nenugaišta — jie tiesiog praranda kompasą ir nebegrįžta. Kiaušinėlių dėjimas ant apdorotų augalų sumažėja ženkliai — ypač viršūnėse, kur kolonijos paprastai prasideda. Panašus principas veikia ir su amarais — kai kurie daržininkai pastebi, kad valerijono kvapas atbaido ir juos, nors pagrindinis taikinys — baltasparniai.
„Po pirmo purškimo ant viršūnių neradau nė vieno kiaušinėlio,” — pasakojo daržininkas. — „Negalėjau patikėti.”
Kaip paruošti tirpalą
Penkiasdešimt mililitrų valerijono tinktūros — tos pačios, kurią perka vaistinėje kaip raminamąjį — dviejuose litruose vandens. Išmaišyti. Supilti į purkštuvą. Naudoti iš karto — kuo šviežesnis tirpalas, tuo stipresnis kvapas.
Tinktūrą galima pirkti bet kurioje vaistinėje — kainuoja kelis eurus. Dviejų litrų pakanka maždaug dešimčiai–penkiolikai pomidorų krūmų, priklausomai nuo dydžio. Jei turite didesnį šiltnamį — tiesiog padauginkite proporciją. Dešimt litrų vandens — du šimtai penkiasdešimt mililitrų tinktūros.
Kaip purkšti
Svarbiausia — padengti viršūnes. Baltasparniai pirmiausia kaupiasi ten, kur lapai jauniausi ir sultingiausi. Jei viršūnės neapdorotos — efekto bus mažai.
Toliau — lapų apatinė pusė. Viršutinė — irgi, bet apatinė svarbesnė, nes ten slepiasi kiaušinėliai ir lervos. Stiebai, šakos — viską, ką galima pasiekti.
Ir dirvą aplink augalą — tai sukuria papildomą kvapo barjerą prie pagrindo, kur skruzdėlės dažnai „ganomis” amarus ir baltasparnius.
Purkšti — vakare arba ankstų rytą. Ramiu oru, be vėjo. Po lietaus — pakartoti, nes vanduo nuplaus tirpalą.
Kiek laiko veikia
Čia svarbiausia suvokti — tai ne ilgalaikė apsauga. Valerijono kvapas blėsta per kelias dienas. Kai kvapas dingsta — baltasparniai grįžta.
Todėl — kartoti kas penkias septynias dienas. Ypač šiltnamyje, kur drėgmė ir šiluma pagreitina kvapo išgaravimą. Lauke — intervalas gali būti ilgesnis, ypač jei oras sausas ir ramus. Bet po kiekvieno lietaus — purkšti iš naujo, nesvarbu, kiek dienų praėjo nuo paskutinio purškimo.
Svarbiausia — nuoseklumas. Vienas purškimas neišgelbės nuo visos populiacijos. Bet reguliari rutina — kas savaitę, visą šiltnamio sezoną — palaiko tokį kvapo foną, kuriame baltasparniai tiesiog negali normaliai funkcionuoti.
Trys keturi purškimai per sezoną dažniausiai pakanka, kad populiacija neperžengtų kritinės ribos. O jei derinsite su geltonomis lipniomis gaudyklėmis — efektas dar stipresnis.
Viena tinktūra iš vaistinės. Vienas paprastas purkštuvas. Ir pomidorai, kurių lapai pagaliau švarūs — be lipnių sekretų, be juodojo pelėsio, be baltų debesėlių.
