Keturi penktadaliai medaus – cukrūs. Gliukozė ir fruktozė. Dar maždaug šešiolika–aštuoniolika procentų sudaro vanduo. Atrodytų, viskas aišku: tas pats cukrus, tik brangesnis ir gražesniame stiklainyje.

Taip ilgai galvojau ir aš. Kol bitininkas Justas, iš kurio pirkdavau medų, neištiesė man dviejų stiklainių – šviesaus liepų ir beveik juodo grikių.

„Paragauk abiejų. Ir tada pasakyk, kad tai tas pats cukrus,” – nusišypsojo jis.

Skirtumas buvo akivaizdus. Ne tik skonyje.

Kas meduje yra, be cukraus

Likę keli procentai medaus sudėties ir lemia, kodėl jis nėra paprastas saldiklis. Meduje yra B grupės vitaminų, vitamino C, kalio, kalcio, magnio ir fermentų. Kiekiai nedideli. Šaukštas medaus paros vitaminų poreikio nepadengs – net nepriartės prie jo.

Svarbiausia slypi kitur. Flavonoidai ir fenolio rūgštys suteikia medui išmatuojamą antioksidacinį aktyvumą. Tai junginiai, kurie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu.

Ir čia Justas buvo teisus. Tamsesnis medus – grikių, miško, lipčiaus – paprastai turi gerokai daugiau antioksidantų nei šviesusis.

„Kuo tamsesnis, tuo daugiau ten visko. Grikių medus – kaip vaistas, tik skanesnis,” – paaiškino jis.

Lietuvoje abiejų rūšių netrūksta. Liepų, rapsų, grikių, pievų medus parduodamas turguose ir tiesiai iš bitininkų, todėl rinktis galima ne tik pagal skonį.

Palyginti su rafinuotu cukrumi, kuris yra tik gryna sacharozė, medaus sudėtis gerokai įvairesnė. Bet tai vis dar saldiklis. Šią mintį verta prisiminti iki straipsnio pabaigos.

Žaizdos, nudegimai ir sena tiesa

Medus ant žaizdų buvo tepamas šimtmečius. Mokslas šiandien paaiškina, kodėl tai veikė.

Pirma, medus rūgštus – jo pH dažniausiai svyruoja tarp 3,2 ir 4,5. Daugeliui bakterijų tokia aplinka nepatinka. Antra, meduje esantis fermentas, susilietęs su drėgme, gamina nedidelius vandenilio peroksido kiekius. Trečia, didelė cukrų koncentracija tiesiog ištraukia vandenį iš mikrobų.

Kartu medus palaiko drėgną aplinką, kuri skatina audinių atsistatymą. Todėl jis naudojamas ir medicininiuose tvarsčiuose, kurie nuolat liečiasi su pažeista oda.

Tačiau yra svarbus niuansas. Virtuvės medus nėra sterilus. Medicininis medus specialiai apdorojamas, kad jame neliktų sporų ir priemaišų. Ant atviros žaizdos ar nudegimo saugiau dėti vaistinėje parduodamus tvarsčius ar gelius su medumi, o ne šaukštą iš stiklainio.

Pilvui ir širdžiai – švelniai, be stebuklų

Meduje yra prebiotinių junginių, kurie maitina naudingąsias žarnyno bakterijas, pavyzdžiui, laktobacilas ir bifidobakterijas. Kai kuriems žmonėms medus padeda jaustis komfortiškiau po valgio, sušvelnina retkarčiais pasireiškiantį pilvo pūtimą, nereguliarų tuštinimąsi ar padidėjusį rūgštingumą.

Su širdimi ryšys netiesioginis. Antioksidantai mažina oksidacinį stresą, kuris siejamas su kraujagyslių pažeidimais ir ateroskleroze. Kai kurie tyrimai parodė, kad medumi pakeitus rafinuotą cukrų, šiek tiek pagerėjo trigliceridų ir MTL cholesterolio rodikliai, o kraujospūdis truputį sumažėjo.

Raktinis žodis – pakeitus. Ne pridėjus prie cukraus, o vietoj jo.

Medus kraujo cukrų kelia kiek lėčiau nei baltas cukrus, nes jame daugiau fruktozės. Tačiau skirtumas nėra didelis. Organizmui tai vis tiek greitai pasisavinami angliavandeniai, ir trys šaukštai medaus per dieną niekuo nesveikesni už tris šaukštus cukraus.

„Žmonės perka medų sveikatai, o paskui deda jį ant cukrumi apibarstytų blynų,” – atsiduso Justas.

Kaip vartoti, kad nauda neišgaruotų

Keli dalykai lemia, ar medus duos naudos, ar bus tik dar vienas saldumas:

• Ne į verdantį vandenį. Esant aukštesnei nei maždaug 40 °C temperatūrai, fermentai pradeda irti. Arbatą pirmiausia pravėsinkite, tada dėkite medų.
• Saikingai. Arbatiniame šaukštelyje – apie 20 kcal. Keli šaukšteliai per dieną greitai susideda.
• Nuo kosulio. Šaukštelis medaus prieš miegą gali nuraminti sudirgusią gerklę. Jei kosulys užsitęsia, reikia gydytojo, o ne dar vieno stiklainio.
• Niekada kūdikiams iki 12 mėnesių. Meduje gali būti botulizmo sporų, kurioms mažylio žarnynas dar neatsparus.
• Pasitarkite su specialistu, jei sergate diabetu ar esate alergiški žiedadulkėms.

Ne mažiau svarbu, kokį medų perkate. Pigus prekybos centro medus dažnai būna kelių šalių mišinys, ilgai kaitintas, kad ilgiau išliktų skystas. Kaitinant nukenčia tie patys fermentai, dėl kurių medų ir vertiname. Todėl verta pirkti iš bitininkų, turguje ar ūkiuose, kur aiškiai nurodyta, iš kur medus ir koks jis.

„Klausk, kada sukietėja. Jei bitininkas sako, kad niekada, – ieškok kito,” – patarė Justas.

Populiarūs namų testai su vandens stikline ar degtuku tikrumo neparodo. Patikimiausias ženklas – žinomas gamintojas ir natūrali kristalizacija.

Laikykite medų sandariai uždarytą, kambario temperatūroje, atokiau nuo saulės. Jei jis sukietėjo, nesijaudinkite. Rapsų medus kristalizuojasi per kelias savaites, liepų – lėčiau. Tai natūralus procesas, o ne gedimo ženklas.

Dabar mažas patikrinimas sau. Kur šiandien atsidūrė jūsų medus? Jei į ką tik užvirintą arbatą – didelė dalis jo fermentų ten ir pasiliko. Jei ant sviestu ir cukrumi aptekusio blyno – sveikatos jis nepridėjo. O jei jis pakeitė cukrų atvėsusioje arbatoje ar košėje, tada medus daro būtent tai, ko iš jo tikimės.