Labai mėgau avižinę košę pusryčiams ir buvau tikra, kad darau geriausią pasirinkimą savo sveikatai. Ruošdavau ją su šaukštu medaus, kartais su uogiene, kartais su cukrumi ir razinomis. Skanu, šilta, atrodė sveika — ko daugiau reikia. Bet buvo viena keista problema: praėjus vos dviem valandoms po pusryčių jau vėl norėjau valgyti. O vakarais traukė prie saldumynų kaip magnetas — šokoladas, sausainiai, ledai. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip vyksta, jei pusryčiauju taip sveikai.

Avižos su cukrumi — tai desertas, ne pusryčiai

Mitybos specialistė Giedrė, su kuria susipažinau per draugę, iškart pamatė mano klaidą:

— Tu avižas paverčiai desertu. Cukrus, medus, uogienė — visa tai pakelia glikemiją staigiai ir aukštai, o po poros valandų ateina tokia pat staigi alkio banga. Smegenys gauna signalą, kad energija baigiasi, ir reikalauja greito papildymo — saldumynų. Todėl ir vakare neištveri be šokolado, — paaiškino Giedrė, turinti keturiolikos metų patirtį.

— Tai su kuo tada valgyti avižinę košę, jei ne su medumi? — paklausiau sutrikusi.

— Su baltymais ir sveikais riebalais. Pridėk šaukštą riešutų sviesto arba saują migdolų ir graikinių riešutų. Pridėk šaukštą linų sėmenų. Toks derinys laikys sotumą penkias šešias valandas, nes organizmas viską virškina lėtai ir tolygiai, — patarė ji.

— Tikrai galima taip ilgai jaustis sočiai nuo paprastos košės? — suabejojau.

— Baltymai ir riebalai lėtina virškinimą ir neleidžia cukrui kraujyje šokinėti. Kai glikemija nekrenta staigiai, smegenys nesiunčia alkio signalų ir nereikalauja greito cukraus papildymo. Ir vakarinis potraukis saldumynams tiesiog dingsta, nes organizmas per dieną gauna viską, ko jam reikia, — paaiškino Giedrė.

Skirtumas jaučiamas nuo pirmos dienos

Kitą rytą paruošiau avižinę košę su šaukštu žemės riešutų sviesto, sauja graikinių riešutų ir šaukštu linų sėmenų. Skonio skirtumas buvo didžiulis — sočiau, kreminiau, ir pusryčiai atrodė kaip tikras rimtas patiekalas, o ne kaip vaikiškas desertas. Bet svarbiausia — pietų norėjau tik po keturių valandų. Anksčiau po dviejų jau ieškodavau užkandžio stalčiuose ir šaldytuve.

Po savaitės pastebėjau dar vieną netikėtą dalyką: vakarais nebetraukė prie šokolado ir sausainių. Tiesiog nebenorėjau jų. Tai buvo labai keista, nes dvidešimt metų vakarinis saldainis ar šokolado plytelė buvo šventas ritualas, be kurio negalėjau užmigti.

Papasakojau kolegei Sigitai apie šį paprastą pakeitimą:

— Pabandyk. Vietoj medaus ar uogienės dėk riešutų sviestą ir sėmenis. Daugiau nieko nekeisk.

Po dviejų savaičių ji atėjo į darbą švytėdama ir negalėdama patikėti:

— Numečiau pusantro kilogramo, ir net nebandžiau specialiai lieknėti ar riboti porcijų. Tiesiog nustojau vakare valgyti saldumynus, nes jų paprasčiausiai nebenorėjau. Tai neįtikėtina — toks paprastas pakeitimas, — pasakojo Sigita.

Efektas, kurio nesitikėjau

Kaimynė Ramunė irgi išbandė po mano pasakojimo:

— Iš pradžių buvo keista valgyti košę su riešutų sviestu — atrodė neįprastai. Bet po savaitės supratau, kad tai genialus dalykas. Energijos užtenka iki pat pietų, ir nebeieškau užkandžių kas dvi valandas. Ir dar vienas netikėtas dalykas — nustojau gerti antrą ir trečią kavą po pietų, nes paprasčiausiai nebereikėjo to energijos šuolio iš kofeino.

Giedrė pridūrė dar vieną svarbų praktinį patarimą:

— Jei norite maksimalaus ir ilgiausio sotumo efekto, naudokite rupias avižas, ne greitai paruošiamas — jos turi daugiau skaidulinių ir virškina daug lėčiau. Ir visada valgykite pusryčius per pirmąją valandą po pabudimo — taip organizmas geriausiai įsisavina visas maisto medžiagas ir tinkamai pasileidžia medžiagų apykaitą visai dienai.

Dabar mano pusryčiai atrodo visiškai kitaip — avižos, riešutų sviestas, linų sėmenys ir sauja šviežių uogų. Sotumo užtenka iki pat pietų, o vakarais prie šaldytuvo ir saldumynų stalčiaus nebeinu. Dvidešimt metų valgiau avižas su cukrumi ir medumi ir stebėjausi, kodėl vakarais neištverdavau be saldumynų — o reikėjo tiesiog pakeisti priedus.