Praeisiu pro kruopų lentyną, paimsiu ryžius ar grikius, o sorus aplenkdavau net nesustodama. Galvojau, kad tai senelių maistas — kažkas iš sovietmečio virtuvės, ko joks šiuolaikinis žmogus, sekantis maisto tendencijas, nevalgo. Kai šeimos gydytoja po eilinių kraujo tyrimų pasakė, kad mano geležies kiekis kritiškai žemas ir reikia skubiai kažką daryti, pradėjau intensyviai ieškoti sprendimų. Ir radau jį ten, kur mažiausiai tikėjausi — paprasčiausioje kruopų lentynoje, pro kurią ėjau trisdešimt metų.

Trigubai daugiau geležies nei jautienoje

Mitybos specialistė Neringa, pas kurią nuėjau konsultuotis dėl žemos geležies, paklausė apie mano mitybą ir palingavo galvą:

— Tu valgai pakankamai daug mėsos, bet geležis vis tiek kritiškai žema. Žinai, kodėl taip atsitinka? Nes geležies įsisavinimas organizme priklauso ne tik nuo kiekio maiste, bet ir nuo jos formos bei kitų medžiagų, kurios padeda jai įsisavinti, — paaiškino Neringa, turinti keturiolikos metų patirtį.

— Ką konkrečiai siūlai daryti? — paklausiau.

— Pradėk reguliariai valgyti sorų košę. Šimte gramų sorų yra beveik septyni miligramai geležies. Jautienoje — tik du su puse. Sorai aplenkia jautieną geležies kiekiu beveik trigubai. Ir dar vienas svarbus dalykas — soruose esanti geležis geriau įsisavina kartu su vitaminu C, kurio soruose irgi yra, — atsakė ji.

— Sorai? Rimtai man tai sakai? — negalėjau patikėti, kad atsakymas toks paprastas.

— Ir tai dar ne viskas. Soruose yra daug magnio, fosforo, cinko ir B grupės vitaminų. Tai tikras ir nepagrįstai pamirštas supermaistas, kurį mes apleidome tik todėl, kad jis neatrodo madingai ir niekas jo nereklamuoja socialiniuose tinkluose ar sveikatos tinklaraščiuose, — paaiškino specialistė.

Skonis maloniai nustebino

Nupirkau pakuotę sorų ir paruošiau pirmą kartą gyvenime. Nusiploviau kruopas, užviriau vandeniu ir paviriau penkiolika minučių. Skonis buvo švelnus, maloniai riešutinis ir lengvai saldokas. Pridėjau šaukštą sviesto ir žiupsnelį druskos — buvo labai skanu, tikrai nustebino. Po mėnesio reguliaraus valgymo pakartojau kraujo tyrimus. Geležies kiekis pakilo dvylika procentų — toks rezultatas per mėnesį buvo daug geresnis nei iš tabletinių papildų.

— Ką pakeitei savo mityboje? — paklausė gydytoja nustebusi.

— Pradėjau valgyti sorų košę tris keturis kartus per savaitę, — atsakiau.

Papasakojau kolegei Rasai, kuri irgi turi žemą geležį ir nuolat jaučia nuovargį bei silpnumą:

— Pabandyk sorus vietoj ryžių. Tai pigiau nei geležies papildai iš vaistinės ir veikia geriau, nes organizmas daug efektyviau įsisavina geležį iš natūralaus maisto nei iš tablečių.

Senelės buvo protingesnės už mus

Po dviejų mėnesių Rasa pasidalino savo rezultatais:

— Geležis pakilo, ir energijos atsirado tiek, kiek seniai neturėjau. Nebėra to nuolatinio nuovargio ir silpnumo, kuris persekiojo mane kelis metus. Ir dar pastebėjau, kad plaukai nustojo taip stipriai slinkti. Net kirpėja susitikime paklausė, ką darau kitaip su plaukais.

Kaimynė Janina, kuriai septyniasdešimt, nusijuokė išgirdusi mano istoriją:

— Mano mama visą gyvenimą virė sorus šeimai ir niekada neklausė jokių madų. Mes juokdavomės iš jos ir laikėme tą maistą atsilikusiu, o pasirodo, ji buvo protingesnė už mus visus. Ji niekada nesiskundė silpnumu ar nuovargiu, turėjo stiprius plaukus ir energijos iki senatvės.

Neringa pridūrė dar vieną svarbų faktą:

— Sorai ypač naudingi moterims po keturiasdešimties, kai geležies poreikis natūraliai didėja. Ir jie neturi gluteno, todėl tinka net tiems, kurie turi celiakiją ar gluteno netoleranciją. Tai vienas universaliausių ir pigiausių maisto produktų, kuriuos galite rasti bet kurioje paprastoje parduotuvėje.