„Kaimynai galvojo, kad perklojau visą sieną,” nusijuokė Mindaugas. „O aš tik perdažiau — plyta po plytos, su teptuku ir trimis spalvomis.”
Senas plytų fasadas — tai charakteris. Bet kartais tas charakteris atrodo kaip senstantis nemaloniai: nelygios plytos, skirtingi tonai, matomi remonto lopai, byranti siūlė. Ir visiškai nauja mūrinė siena kainuoja tūkstančius.
Mindaugas rado kitą kelią — ir jis kainavo mažiau nei penkiasdešimt eurų.
Trijų tonų sistema
Visas triukas — trys dažikliai. Tamsiai ruda kaip pagrindas. Šviesiai ruda perėjimams. Ir juoda akcentams.
„Daugiau spalvų nereikia,” paaiškino jis. „Trys tonai sukuria natūralų vaizdą. Keturi ar penki — jau atrodo dirbtinai.”
Tamsesnis tonas suteikia gylį ir paslėpia didžiausius netolygumus. Šviesesnis sušvelnina perėjimus tarp plytų. Juoda — tik kai kur, siūlėms ir kraštams, kad atsirastų kontrastas.
Medžiagos: 1–2 litrai tamsiai rudos, 1 litras šviesiai rudos ir pusė litro juodos dažiklių — beicų tipo, skirtų medienai arba mūrui. Dažų vonelė ir vidutinio dydžio teptukas. Pirštinės — nebūtina, bet patariama. Daugiau nieko nereikia.
Plyta po plytos
Darbas lėtas — bet rezultatas vertas kiekvienos minutės. Kiekviena plyta dažoma atskirai. Dažiklis tepamas tik ant plytos paviršiaus — neleisti nutekėti ant siūlių.
Svarbiausia taisyklė: gretimos plytos neturėtų būti to paties atspalvio. Tai sukuria natūralų, gyvą vaizdą — kaip tikras senas mūras, kuriame kiekviena plyta šiek tiek skiriasi nuo kaimynės.
Teptukas prisotinamas tik lengvai — geriau dėti kelis plonus sluoksnius nei vieną storą. Storai dažyta plyta atrodo kaip plastmasinė, o ne kaip tikra.
„Pirmas metrą dariau labai lėtai — bijojau sugadinti,” prisipažino Mindaugas. „Bet kai pamačiau rezultatą — supratau, kad čia ne menas. Tai paprasčiausias darbas, kurį gali padaryti bet kas.”
Kaip maišyti natūraliam vaizdui
Dažiklį reikia maišyti mažomis porcijomis ir kiekvieną kartą šiek tiek keisti proporcijas. Tai gali skambėti sudėtingai — bet iš tikrųjų tai reiškia tiesiog nepermaišyti.
Tamsiai rudą galima praskiesti šviesiai rudu tonu — gaunamas tarsi „nublukusios” plytos efektas. Vos lašelis juodos suteikia gilumo, bet per daug — ir plyta atrodo kaip suodžiais aptraukta.
Kiekvienam atspalviui — atskiras indas. Ir prieš dengiant visą sieną — išbandykite ant vienos dviejų plytų kampe, kur mažiausiai matosi. Leiskite išdžiūti ir pažiūrėkite — sauso dažiklio tonas visada šiek tiek skiriasi nuo šlapio. Tai normalu, bet reikia tai žinoti iš anksto, kad nepersistengti su tamsiais tonais.
Rezultatas
Baigtas fasadas atrodo kaip tvarkingai prižiūrėtas senas mūras — ne kaip naujai perdarytas, o kaip rūpestingai puoselėtas dešimtmečiais. Kiekviena plyta skaitosi atskirai, bet visuma sukuria vientisą vaizdą.
Iš tolo siena atrodo vienalytė ir solidi. Iš arti — matoma ranka daryta tekstūra, kuri suteikia charakterį, o ne nurodo ant remonto. Dažikliai laikosi ilgai — keli sezonai be problemų, jei paviršius prieš dažymą buvo sausas ir švarus.
„Kaimynas paklausė, kiek sumokėjau statybininkams,” nusijuokė Mindaugas. „Kai pasakiau, kad dariau pats su teptuku — jis kitą savaitgalį jau stovėjo prie savo sienos.”
Kartais geriausias remontas nereikalauja nei statybininkų, nei brangių medžiagų. Tik kantrybės, teptuko ir trijų spalvų.
