Per mokyklos šventę vėjas pakilo staiga. Niekas nesitikėjo. Pripučiamas batutas — didelis, spalvingas, pilnas vaikų — pakilo į orą kaip milžiniškas aitvars. Dvylika metrų aukštyn. Penkiolika metrų į šoną. Tada nukrito.
Du vaikai sužeisti. Vienas — kaukolės lūžis. Kitas — lūžusi ranka. Suaugusieji, stovėję šalia, puolė po krintančiu batutu ir sudarė gyvą pagalvę iš savo kūnų.
Tai nutiko ne filme. Tai nutiko mokyklos kieme.
Kaip vėjas paverčia batutą aitvarą
Pripučiamas batutas yra didelė, lengva, oru pripildyta konstrukcija su plačiais paviršiais. Fizikos požiūriu — tai burė. Kai vėjo gūsis smogia į plokščią sieną, sukuriama keliamoji jėga, panaši į tos, kuri kelia parašiutą.
Saugos specialistai teigia, kad net 40 km/h gūsis gali pakelti netvirtintą batutą. O mokyklų kiemuose, kur pastatai sukuria koridorius vėjui, gūsiai gali būti stipresni nei atviroje vietoje. Orai gali atrodyti ramūs — bet užtenka vieno stipraus momento.
„Dauguma žmonių negalvoja apie vėją, kai dangus giedras,” pasakojo saugos instruktorė Vaida. „Bet gūsis ateina be įspėjimo. Ir jei batutas netvirtintas — kelios sekundės yra viskas, ko reikia. Tai ne teorinė rizika — tai nutinka kiekvieną vasarą kažkur pasaulyje.”
Pagrindinė klaida — tvirtinimas arba jo nebuvimas
Kiekvienas pripučiamas batutas turi būti tvirtinamas prie žemės specialiais inkarais — metalinėmis kuolelėmis, kurios įsmeigiamos giliai į gruntą. Be to, reikalingi tvirtinimo lynai, paskirstantys apkrovą tolygiai.
Incidentą tyrę specialistai nustatė, kad batutas arba nebuvo pritvirtintas, arba tvirtinimai buvo per silpni. Kitos pripučiamos konstrukcijos toje pačioje vietoje buvo pritvirtintos ir liko vietoje.
„Tai ne menka klaida,” paaiškino Vaida. „Tai esminis saugumo pažeidimas. Batutas be inkarų — tai laukiantis nelaimės objektas.”
Ką tėvai turėtų patikrinti
Prieš leidžiant vaiką ant pripučiamos pilies — bet kurioje šventėje, mugėje ar renginyje — verta patikrinti kelis dalykus.
Pirma — ar batutas pritvirtintas prie žemės. Turi būti matomos kuolelės arba lynai. Jei jų nematyti — klausti organizatorių.
Antra — ar yra prižiūrėtojas. Ne šiaip suaugęs žmogus šalia, o žmogus, kurio vienintelė užduotis — stebėti vaikus ant batuto.
Trečia — vėjas. Jei jaučiamas stipresnis vėjas — geriau nelipti. Net jei vaikas prašo. Net jei kiti vaikai šokinėja. Ketvirta — vaikų skaičius. Per daug vaikų vienu metu — didesnė rizika sužaloti vienas kitą, o papildomas svoris keičia batuto elgseną vėjyje.
„Vaikai nežino rizikos,” ramiai pasakė Vaida. „Tai mūsų darbas — žinoti už juos. Ir užduoti tuos nepatogius klausimus organizatoriams.”
Po incidento
Abu sužeisti vaikai buvo paguldyti į ligoninę. Vėliau išrašyti — vienas po kelių dienų, kitas po savaitės. Mokykla organizavo traumos konsultacijas ne tik sužeistiems vaikams, bet ir tiems, kurie matė, kas nutiko.
Liudininkų pasakojimuose — panika, riksmai ir tėvai, kurie bėgo po krintančiu batutu su ištiestomis rankomis. Vienas iš jų vėliau pasakė: „Negalvojau apie save. Tiesiog bėgau.”
Ar jūsų vaiko mokyklos šventėje kas nors tikrina, ar batutas pritvirtintas? Dažniausiai — ne. Ir tai yra tas klausimas, kurį verta užduoti garsiai, dar prieš vaikams lipant ant spalvingo batuto, kuris iš tolo atrodo toks saugus ir linksmas.
